Antgamtinis gyvenimas

Žmonės temato plokščią paviršių, jų žvilgsnis prikaustytas prie žemės, dvimatis.

Jei gyveni antgamtinį gyvenimą, Dievas suteikia trečiąjį matmenį – aukštį, o su juo perspektyvą, svorį ir tūrį.

Jei prarandi savo gyvenimo antgamtinę prasmę, tavo artimo meilė tebus filantropija, tyrumas – padorumas, apsimarinimas bus paikystė, kūniška atgaila – rimbas, o visi tavo darbai – bevaisiai.

Tyla – tarsi vidinio gyvenimo durininkas.

Paradoksas: lengviau yra tapti šventam negu mokytam, bet lengviau būti mokytam nei šventam.

Prasiblaškyti. Atseit tau reikia prasiblaškyti, išplečiant akis, kad geriau matytum daiktų pavidalus, arba prisimerkiant dėl savo trumparegystės.

Visai užsimerk! Gyvenk vidinį gyvenimą, ir išvysi neregėtų spalvų ir perspektyvos, geresnio, naujo pasaulio stebuklus: ir bendrausi su Dievu..., ir pažinsi savo varganumą..., ir save sudievinsi..., tokiu dievinimu, kuris, priartindamas tave prie Tėvo, padarys tave geresniu tavo brolių žmonių broliu.

Troškimas: kad būčiau geras, o visi kiti – geresni nei aš.

Atsivertimas – akimirkos dalykas. Savęs pašventinimas yra viso gyvenimo darbas.

Nieko nėra geresnio pasaulyje, kaip būti Dievo malonėje.

Intencijos grynumas. Visada jį išlaikysi, jei nuolat visur stengsies patikti vien tik Dievui.

Įsijausk į Nukryžiuotojo Kristaus žaizdas. Ten išmoksi valdyti savo jausmus, gyvensi vidinį gyvenimą ir nuolat aukosi Tėvui Viešpaties ir Marijos skausmus, kad išmokėtum savo ir visas žmonių skolas.

Dievui mielas tavo šventas nekantrumas Jam tarnauti. Tačiau jis bevaisis, jei jo neparems kasdien vis gerėjantis tavo elgesys.

Taisykis. Kasdien po truputį. Tai nuolatinis tavo darbas, jei iš tiesų nori tapti šventas.

Esi įpareigotas siekti šventumo. Taip, ir tu taip pat. Nejau manai, jog tai vien kunigų ir vienuolių rūpestis?

Visiems be išimties Jėzus sakė: „Būkite tobuli, kaip mano dangiškasis Tėvas yra tobulas“.

Tavo vidinis gyvenimas turi būti kaip tik toks: pradėti... ir vėl iš naujo pradėti.

Ar savo vidiniame gyvenime esi iš lėto svarstęs, kaip gražu „tarnauti“ noriai ir sąmoningai?

Augalai buvo užkloti sniego, ir laukų savininkas žemdirbys patenkintas tarė: „Dabar jie auga savyje“.

Galvojau apie tave, apie tavo priverstinį neveiklumą…

Sakyk man, ar tu taip pat augi savyje?

Jei nesi pats sau šeimininkas, nors ir koks galingas būtum, tavo šeimininkiškumas man kelia tik gailestį ir juoką.

Sunku skaityti šventojoje Evangelijoje Piloto klausimą: „Katrą norite, kad jums paleisčiau: Barabą ar Jėzų, vadinamą Kristumi?“ Dar skaudžiau išgirsti atsakymą: „Barabą!“

O dar baisiau suprasti, kad labai dažnai nuklydęs nuo kelio ir aš sakiau: „Barabą!“ Ir pridurdavau: „Kristų?.. Crucifige eum! – Ant kryžiaus Jį!“

Visa tai, kuo kol kas rūpiniesi, daugiau mažiau svarbu. Tačiau absoliučiai svarbu, kad būtum laimingas... kad būtum išganytas.

Nauji šviesuliai! Kaip džiaugiesi, kad Viešpats tau leido vėl „atrasti Ameriką“!

Išnaudok progą: pats laikas giedoti padėkos himną. Taip pat laikas išvalyti sielos kampučių dulkes, atsikratyti tam tikros rutinos, veikti labiau antgamtišku būdu, saugotis papiktinti artimą…

Trumpai tariant, tegu tavo dėkingumas pasireiškia kokiu nors konkrečiu pasiryžimu.

Kristus numirė už tave. O tu... ką tu privalai padaryti dėl Kristaus?

Tavo asmeninė patirtis – tas nusiminimas, nerimas, kartėlis – tave verčia pajusti anų Jėzaus žodžių teisingumą: niekas negali tarnauti dviem šeimininkams!