Apaštalas

Kryžius ant tavo krūtinės? – Gerai. Bet ir... Kryžius ant tavo pečių, Kryžius tavo kūne, Kryžius tavo prote. – Taip gyvensi dėl Kristaus, su Kristumi ir Kristuje: tik tuomet būsi apaštalas.

Apaštalo siela: pirmiausia tu. Viešpats per šventąjį Matą sakė: „Daugelis man sakys anai dienai atėjus: „Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?“ Tuomet jiems pareikštų: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!“ Teneatsitinka taip, sako šventasis Paulius, kad kitus mokęs pats pasidaryčiau atmestinas.

Karinis šventojo Ignoto genijus mums vaizduoja velnią, kuris sušaukia devynias galybes kipšų ir juos išsklaido po valstybes, apskritis, miestus ir kaimus, prieš tai išdrožęs „pamokslą“, kuriame pamoko, kaip kaustyti geležimis ir grandinėmis, nieko atskirai nepaliekant nesupančioto…

Man sakei, kad nori būti vadas..., o kam gi tinka sukaustytas vadas?

Žiūrėk: apaštalai, kad ir kiek turėjo akivaizdžių ir nepaneigiamų silpnybių, buvo nuoširdūs, paprasti... perregimi.

Ir tu turi akivaizdžių ir nepaneigiamų silpnybių. Duok Dieve, kad tik tau netrūktų paprastumo.

Pasakojama apie vieną sielą, kuri, maldoje kalbėjusi Viešpačiui: „Jėzau, myliu Tave“, išgirdo iš dangaus tokį atsakymą: „Meilė yra darbai, o ne geri ketinimai“.

Pagalvok, ar kartais ir tu neužsitarnauji šio švelnaus priekaišto.

Uolumas yra apaštalo dieviškas pamišimas, kurio tau linkiu, ir turi tokius požymius: alkį bendrauti su Mokytoju; nuolatinį rūpinimąsi sielomis; atkaklumą, kurio niekas neįstengia palaužti.

Neužmik ant laurų. Jei, žmogiškai kalbant, tokia padėtis yra nepatogi ir nelabai puiki, kas atsitiks, jei laurai – kaip šiuo atveju – yra ne tavo, o Dievo?

Į apaštalavimą eini paklusti, apiplėšti pats save, o ne primesti savo asmeninės nuomonės.

Niekad nebūkite ilgos veiklos, bet trumpos maldos vyrai ar moterys.

Pasistenk taip gyventi, kad mokėtum savo noru atsisakyti patogumų ir gerovės, kurie tau nepatiktų kito Dievo žmogaus gyvenime.

Žinok, kad esi kviečių grūdas, apie kurį kalba Evangelija. Jei nekrenti į žemę ir neapmiršti, nebus vaisių.

Būkite pasaulio vyrai ir moterys, bet ne pasaulietiški vyrai ar moterys.

Neužmiršk, kad vienybė yra gyvybės požymis: atsiskyrimas – tai dūlėjimas, tikras ženklas, kad esi lavonas.

Paklusti..., saugus kelias. Aklai paklusti savo vyresniajam..., šventumo kelias. Paklusti savo apaštalavime..., vienintelis kelias, – nes bet kokiame Dievo darbe tegali būti toks dvasios nusistatymas: arba paklusti, arba išeiti.

Turėk omeny, mano sūnau, kad esi ne vien siela, kuri jungiasi su kitomis sielomis, idant padarytų kokį gerą dalyką.

Tai yra daug..., bet to maža. Esi Apaštalas, vykdąs įsakmią Kristaus užduotį.

Žiūrėk, kad bendraujantys su tavim neturėtų dingsties sušukti taip, kaip ne be pagrindo šaukė vienas asmuo: „Man tų teisuolių jau iki čia...“ Ir parodė ranka viršugalvį.

Turi perduoti kitiems Dievo meilę ir rūpestį sielomis, kad šieji savo ruožtu uždegtų daugelį kitų, tolimesnius, o kiekvienas pastarųjų – savo bendradarbius.

Kiek dvasios kalorijų tau reikia! – Ir kokia didelė atsakomybė, jeigu atšaltum! Ir – nenoriu apie tai nė pagalvoti – koks baisus nusikaltimas, jei duotum blogą pavyzdį!

Bloga nuostata yra klausytis Dievo žodžio kritiškai nusiteikus.

Jei šiame pasaulyje norite atsiduoti Dievui, užuot tapę mokyti (moterims nereikia būti mokytoms, pakanka, kad būtų protingos)¹, verčiau būkite dvasingi, artimai susivieniję su Viešpačiu per maldą; nešiokite nematomą apsiaustą, dengiantį jūsų jusles ir galias, visas kartu ir kiekvieną skyriumi – melstis, melstis ir melstis; išpirkti, išpirkti ir išpirkti.

Nustebai, kad pagyriau, jog nėra „vienodumo“ šiame tavo apaštalavimo darbe. Ir tau sakiau:

Vienybė ir įvairovė. – Turite būti tokie skirtingi, kokie nepanašūs vienas į kitą yra dangaus šventieji, kurių kiekvienas turi savo asmeniškas išskirtines savybes. – Ir sykiu taip atitinkantys vienas kitą kaip šventieji, kurie nebūtų šventieji, jei kiekvienas jų nebūtų susitapatinęs su Kristumi.

Tu, numylėtasis Dievo sunau, jausk ir gyvenk brolybę, tik be familiarumų.

Pretenduoti apaštalavimo žygiuose į vadovaujančius postus šiame gyvenime nenaudinga, o kitam Gyvenimui tai pavojinga.

Jei Dievas to nori, būsi pašauktas. Ir tada turėsi sutikti. Tačiau neužmiršk, kad kiekvienoje vietoje gali ir privalai save pašventinti, nes tam ir atėjai.

Jei manai, kad darbuojantis Kristui vadovo pareigos yra kažkas daugiau nei našta, – kiek kartėlio tavęs laukia!

Būti kokios nors apaštalavimo veiklos priešakyje yra tas pat, kaip būti pasirengusiam nukęsti viską iš visų su begaline artimo meile.

Apaštaliniame darbe neatleistini neklusnumas ir veidmainystė. Turėk omeny, kad paprastumas nėra nei neprotingumas, nei nesantūrumas.

Tu turi melstis ir aukotis dėl to, kuris yra tavo apaštalavimo žygio Galva, ir dėl jo intencijų įgyvendinimo. – Jei nerangiai vykdai šią priedermę, perši man mintį, kad tau stinga entuziazmo savajam keliui.

Kalbėk su ypatinga pagarba, kada viršininkas dėl ko nors tariasi su tavim ir tu turi paprieštarauti jo nuomonei. Ir niekad neprieštarauk jam pavaldinių akivaizdoje, nors jis ir klystų.

Savo apaštalavimo žygyje nebijok išorinių priešų, kad ir kokia didi būtų jų galia. Štai kas tavo didžiausias priešas – tavo „sūniškumo“ stoka ir tavo „broliškumo“ stoka.

Gerai suprantu, kad tau tik juoką kelia panieka, kurią tau rodo nors ir galingi priešai, kol jauti vienybę su Dievu ir savo apaštalavimo broliais. O tau kas?

Dažnai apaštalavimo triūsą palyginu su mašina: krumpliaračiai, stūmokliai, vožtuvai, varžteliai…

Taigi artimo meilė – tavoji artimo meilė – yra tepalas.

Atsikratyk tos pasitenkinimo savimi išraiškos. Kitaip atstumi nuo savo sielos kitas sielas, kurios prie tavęs prisiartina. Išklausyk. Ir kalbėk paprastai: tik taip tavo, kaip apaštalo, darbas skleisis ir taps vaisingesnis.

Panieka ir persekiojimas yra palaiminti dieviško palankumo įrodymai, bet nėra gražesnio ženklo palankumui įrodyti kaip šis: laikytis nepastebimai.