Apaštalavimas

Kaip vandenyno ūžesys susideda iš kiekvieno bangos šniokštimo, taip jūsų apaštalavimo šventumas susideda iš kiekvieno jūsų asmeninių dorybių.

Reikia, kad būtum „Dievo žmogus“, vidaus gyvenimo žmogus, maldos ir aukos žmogus. Tavo apaštalavimas turi būti tavo gyvenimo „iš vidaus“ perteklius.

Vienybė. Vienybė ir klusnumas. Kam man pabiros laikrodžio detalės, kad ir puikiausios, jeigu nerodo laiko?

Nesudarykite savo darbe „būrelių“. Tai būtų apaštalavimo žygių susmulkinimas: nes jeigu toks „būrelis“ pagaliau imtų vadovauti pasauliniam užmojui..., kaip greitai pasaulinis užmojis pasibaigtų būreliu!

Nepaguodžiamas man sakei: yra daug kelių! – Turi jų būti daug, kad šioje nuostabioje įvairovėje kiekviena siela galėtų rasti savąjį.

Painiava? – Išsirink kartą visam laikui: ir painumas virs saugumu.

Džiaukis, jei matai, kad kiti darbuojasi geruose apaštalavimo žygiuose. Ir prašyk jiems gausios Dievo malonės ir kad jie atsilieptų į tą malonę.

O tu ženk savuoju keliu: įtikink save, jog kito neturi.

Tu nuklysti nuo kelio, jei tau skaudu, kad kiti dirba Kristui, nekreipdami dėmesio į tavo triūsą. Prisimink šią ištrauką iš šventojo Morkaus: „Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis“. Jėzus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus!“

Tuščia tau plėšytis daugelyje išorinių darbų, jei tau trūksta Meilės. Tai tas pats kaip adata be siūlo. Kaip būtų gaila, jei galiausiai pasirodytų, jog vykdei „savo“, o ne Jo apaštalavimą!

Džiaugsmingai laiminu tave, sūnau, už šitą tikėjimą savo apaštališka misija, tikėjimą, kuris paskatino tave parašyti: „Nėra abejonės: ateitis yra užtikrinta, galbūt nepriklausomai nuo mūsų. Tačiau reikia, kad būtume vienybėje su Galva – ut omnes unum sint! (tegul visi bus viena) – per maldą ir auką“.

Kurie veikimą palikdami kitiems meldžiasi ir kenčia, tie nežibės čia, bet kaip švies jų karūna Gyvenimo Karalystėje! Tebūnie palaimintas „kančios apaštalavimas“!

Teisybė, kad tavo santūrų apaštalavimą pavadinau „tylia ir veiksminga misija“. Ir neturiu ko pataisyti.

Tokia gera man atrodo ta tavo pagarba pirmiesiems krikščionims, jog darysiu viską jai paskatinti, kad tu – kaip ir jie – šį santūrumo ir pasitikėjimo Apaštalavimą kasdien atliktum vis uoliau.

Kai imiesi santūrumo ir pasitikėjimo apaštalavimo, nekalbėk man, kad nežinai, ką sakyti. Nes – tau atsakysiu sykiu su psalmininku – Dominus dabit verbum evangelizantibus virtute multa – Viešpats į savo apaštalų lūpas įdeda veiksmingus žodžius.

Žodžiai, laiku pašnibždėti abejojančiam draugui į ausį; padedantis susivokti pokalbis, kurį mokėjai tinkamai užmegzti; profesionalus patarimas, pagerinantis jo studijas; santūrus nesantūrumas, kurio dėka jam atskleidi netikėtus kilnumo akiračius... Visa tai yra „pasitikėjimo apaštalavimas“.

„Apaštalavimas prie stalo“ yra senas Patriarchų vaišingumas, apgaubtas broliška Betanijos šiluma. Kada jis vyksta, atrodo, lyg gale stalo matytum Jėzų, kaip Lozoriaus namuose.

Neatidėliotinai reikia vėl sukrikščioninti šventes ir liaudies papročius. Reikia išvengti, kad viešieji vaidinimai neverstų rinktis: arba beskoniai, arba pagoniški.

Prašyk Viešpatį, kad būtų kam imtis šio neatidėliotino darbo, kurį galime pavadinti „pramogų apaštalavimu“.

„Laiškų apaštalavimą“ tu man gražiai išgiri. Rašai: „Nežinau, kaip išmarginti popierių kalbant apie dalykus, kurie galėtų būti naudingi laiško gavėjui. Kai pradedu, sakau savo Angelui Sargui, jog rašau jį tik dėl to, kad kam nors pasitarnautų. Ir nors nepasakyčiau nieko daugiau, vien tik kvailystes, niekas iš manęs – nei iš to, kam rašau – neatims tos valandėlės, kurią praleidau melsdamas sielai, kuriai mano laiškas skirtas, to, ko, žinau, jai labiausiai reikia.“

„Laiškas pasiekė mane liūdnomis, be jokios priežasties liūdnomis dienomis, ir jo skaitymas nepaprastai pakėlė mano dvasią sužinojus, kaip dirba kiti“. O kitas rašo: „Man padeda Jūsų laiškai ir žinios apie mano brolius, lyg laimingas sapnas prieš nekokią tikrovę“... Ir dar kitas: „Koks džiaugsmas gauti tuos laiškus ir žinoti, kad esu šitų draugų draugas!“ Ir dar kitas, ir dar tūkstantis rašo maždaug taip: „Gavau laišką nuo X ir jaučiu gėdą galvodamas apie savo silpnadvasiškumą palyginti su jais“.

Ar ne tiesa, kad veiksmingas yra „apaštalavimas“?

Venite post me, et faciam vos fieri piscatores hominum – eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais. Ne be paslėptos minties sako Viešpats šiuos žodžius: žmones – kaip ir žuvis – reikia sugauti už galvos.

Kokią evangelišką gelmę turi „proto apaštalavimas“!

Žmogui yra įprasta menkai tevertinti tai, kas nedaug kainuoja. Tai todėl tau patariu rinktis „nedavimo apaštalavimą“.

Niekad neatsisakyk paimti teisingo ir saikingo atlygio už savo profesinius patarnavimus, jeigu tavo profesija yra apaštalavimo įrankis.

Ar mes neturime teisės vedžiotis su savim tikėjimo seserį, kuri mums padėtų, kaip ir kiti apaštalai ir Viešpaties broliai bei pats Petras? – Taip sako šventasis Paulius savo Pirmajame laiške korintiečiams. Taigi neįmanoma nepaisyti „moters bendradarbiavimo apaštalavime“.

„Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, – skaitome 8–ajame Evangelijos pagal Luką skyriuje, – mokydamas ir skelbdamas gerąją naujieną apie Dievo karalystę. Su juo buvo Dvylika ir kelios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių bei ligų; tai Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios buvo išėję septyni demonai, Erodo prievaizdo Chuzos žmona Joana, Zuzana ir daug kitų moterų, kurios šelpė juos savo turtu“.

Išrašau šiuos žodžius. Ir meldžiu Dievą, kad jei kokia moteris skaitys šias eilutes, teprisipildo veiksmingo švento pavydo.

Moteris tvirtesnė už vyrą ir ištikimesnė skausmo valandą. Marija Magdalietė ir Marija Kleopo žmona, ir Salome!

Su grupe drąsių moterų, kaip šios, glaudžiai susijusių su Skausmingąja Mergele, kokį tik darbą sieloms nebūtų įmanoma nuveikti pasaulyje!