Apsimarinimas

Jei neapsimarinsi, niekada netapsi maldos siela.

Tas taiklus žodis, sąmojis, kurio nepasakei, maloni šypsena tiems, kurie tave trukdo; ta tyla, kai tave neteisingai kaltina; švelnus tavo pokalbis su įkyruoliais ir išsišokėliais; kasdieninis žmonių, kurie gyvena kartu su tavimi, atgrasių ir erzinančių elgesio smulkmenų nutylėjimas. Tatai, jei atkakliai ir ištvermingai daroma, yra tikrasis vidinis apsimarinimas.

Nesakyk: tas žmogus man įgrysta. Galvok: tas žmogus mane daro šventą.

Nė vienas idealas netampa tikrove be pasiaukojimo. Atsižadėk savęs. Juk taip gražu yra būti auka!

Kiek kartų ryžtiesi kuo nors tarnauti Dievui, tačiau esi toks menkas, kad turi pasitenkinti pasiūlęs jam vien apmaudą, jausmą, jog negalėjai tesėti, kam taip lengvai pasiryžai!

Nepraleisk progos atsisakyti savo nuomonės. Sunku, tačiau kaip tai malonu Dievo akims!

Matydamas skurdų medinį kryžių, vienišą, apleistą, bevertį... ir be Nukryžiuotojo, nepamiršk, kad šitas kryžius yra tavo kryžius, kasdienis, paslėptas nuo akių, be spindesio ir be paguodos..., laukiantis to trūkstamo Nukryžiuotojo, ir juo reikia būti tau.

Ieškok apsimarinimo būdų, kurie neskaudintų kitų.

Kur nėra apsimarinimo, nėra dorybės.

Vidinis apsimarinimas. Netikiu tavo vidiniu apsimarinimu, jei matau, kad niekini juslių apmarinimą ir pats to nesiimi.

Gerkime iki paskutinio lašo iš vargano nūdienio gyvenimo skausmo taurės. Ką reiškia pakentėti dešimt, dvidešimt, penkiasdešimt metų, jei paskui laukia dangus per amžius, per amžius... per amžius!

Ir svarbiausia – dar geriau nei dėl šios priežasties, propter retributionem (dėl atlygio) – ką reiškia pakentėti, jei kenčiama Dievui, mūsų Viešpačiui, paguosti, pamaloninti, atsilyginimo dvasia, susivienijus su Juo ant Kryžiaus; vienu žodžiu, jei kenčiama dėl Meilės?..

Akys! Per jas sielon patenka daug pagundų. Kiek patyrimų kaip Dovydo!.. Jeigu saugote akis, būsite patikimai apsaugoję ir širdį.

Ko tau žvalgytis aplink, jei „savo pasaulį“ savyje turi?

Pasaulis gerbia tik įspūdingą auką, nes nežino slepiamos ir tylios aukos vertės.

Reikia atiduoti save visą, reikia viso savęs atsižadėti: mūsų auka turi būti holokaustas, visiško sudeginimo auka.

Paradoksas: kad gyventum Gyvenimą, privalai mirti.

Žinok, kad širdis yra išdavikė. Laikyk ją septyniomis spynomis užrakintą.

Visa, kas tavęs neveda prie Dievo, kliudo. Išplėšk tai ir sviesk šalin.

Vieną sielą, turėjusią šiurkštų, ūmaus būdo tiesioginį viršininką, Viešpats išmokė sakyti: Dėkoju, mano Dieve, už tą tikrai dievišką dovaną, nes kurgi rasčiau kitą tokį, kuris už kiekvieną paslaugą man atsimokėtų spyriais?

Nugalėk save kiekvieną dieną nuo pat pirmo akimirksnio, keldamasis tiksliai laiku, nustatytą valandą, nė minutės nepadovanodamas tinguliui.

Jei Dievo padedamas įveiksi save, turėsi didelį pranašumą visai likusiai dienai.

O, kaip dingsta ūpas pralaimėjus pirmąjį susirėmimą!

Visada išeini pralaimėjęs. Kaskart iškelk sau tikslą gelbėti kurią nors sielą ar siekti jos pašventinimo, ar pašaukimo apaštalavimui... Tuomet esu įsitikinęs tavo pergale.

Nebūk man baikštus, šiaudadūšis. Laikas atmesti tą keistą gailestį, kurį jauti pats sau.

Štai išvardinsiu tau, kokie yra žmogaus turtai žemėje, kad jų nepražiopsotum: alkis, troškulys, karštis, šaltis, skausmas, negarbė, vargas, vienatvė, išdavystė, šmeižtas, kalėjimas…

Teisus, kuris teigė, kad siela ir kūnas yra du priešai, kurie negali išsiskirti, ir du draugai, kurie negali vienas kito pakęsti.

Kūnas privalo gauti mažiau nei priklausytų, kitaip jis virsta išdaviku.

Jei jie buvo tavo silpnybių ir menkystės liudininkai, kodėl negalėtų būti ir tavo atgailos liudininkai?

Štai apsimarinusios sielos gardieji vaisiai: kitų trūkumų supratimas ir atlaidumas jiems, nenuolaidumas savo silpnybėms.

Jei kviečių grūdas neapmiršta, jis lieka nevaisingas. Ar nenori būti kviečių grūdu, per apsimarinimą apmirti ir subrandinti pilnas grūdų varpas? Telaimina Jėzus tavo kviečių lauką!

Nenugali savęs, nesi apsimarinęs, nes esi išpuikęs. Sakai, kad gyveni atgailos gyvenimą? Nepamiršk, jog puikybė gali derėti su atgaila. Ir dar: ar tavo širdgėla po nuopuolio, po kilnumo stokos yra tikras skausmas, ar tik pyktis, kad pasijunti toks menkas ir bejėgis?

Kaip toli esi nuo Jėzaus, jei nesi nuolankus..., nors ir kasdien vis smarkiau apmarintum savo kūną!

Koks tulžies ir acto, pelenų ir kartėlio skonis! Koks išdžiūvęs, apsinešęs ir suskeldėjęs gomurys! O vis dėlto šie fizinių pojūčių pavyzdžiai yra niekis palyginti su tavo sielos apmaudu.

Mat „tavęs prašo kai ko daugiau“, o tu nežinai, kaip tai duoti. Nusižemink: ar beliktų tas kartėlis tavo kūne ir dvasioje, jei padarytum visa, ką gali?

Vadinasi, tu pats savo valia paskirsi sau bausmę už silpnumą ir kilnumo stoką? Gerai. Tik tegu tai būna nuosaiki atgaila, tarsi būtų paskirta priešui, kuris kartu yra ir mūsų brolis.

Vargšų žmonių džiaugsmas, nors ir antgamtiniais motyvais, visuomet palieka kartumo prieskonį. Ko gi tikėjaisi? Čia, žemėje, skausmas yra mūsų gyvenimo druska.

Kiek yra tokių, kurie tūkstančių nustebusių žiūrovų akivaizdoje leistųsi prikalami prie kryžiaus, o nemoka krikščioniškai pakęsti kasdienių skausmelių!

Beje, pagalvok, kas didvyriškiau.

Skaitėme – tu ir aš – apie ano Dievo žmogaus didvyriškai paprastą gyvenimą. Ir matėm jo ištisų mėnesių ir metų kovą (kokia jo dalinio sąžinės patikrinimo „apskaita“!) per pusryčius: vieną rytą laimėjo, kitą – pralaimėjo... Pasižymėdavo: „Nevalgiau sviesto... valgiau sviestą!“

O, kad ir mes – tu ir aš – išgyventume mūsų... sviesto „dramą“.

Herojiška minutė. Kaip tik pats laikas keltis.

Nedelsiant: viena antgamtinė mintis, ir... kelk! Herojiška minutė: štai tau apsimarinimo būdas, kuris stiprina tavo valią ir nekenkia kūnui.

Dėkok, kaip už ypatingą malonę, už tą šventą pasibjaurėjimą.