Artimo meilė

Pabaigęs savo darbą, imkis savo brolio darbo, padėdamas jam dėl Kristaus taip jautriai ir paprastai, kad nė jis pats nepastebėtų, jog darai daugiau nei pagal teisingumą privalėtum.

Štai kur iš tiesų Dievo sūnui pritinkanti dorybė!

Tau skaudu, kai artimas neparodo tau meilės. O kaip turi būti skaudu Dievui dėl tavo meilės – Meilės – stokos Jam?

Niekad blogai negalvok apie jokį žmogų, nors jo žodžiai bei darbai ir duotų pagrindo taip apie jį spręsti.

Susilaikyk nuo neigiamos kritikos: jei negali pagirti, tylėk.

Niekada nekalbėk blogai apie savo brolį, nors turėtum aibę priežasčių. Pirmiausia eik prie Tabernakulio, paskui eik pas kunigą, savo dvasios tėvą, ir palengvink savo širdgėlą išsipasakodamas ir jam. Daugiau niekam.

Apkalbos yra piktšašiai, kurie teršia ir sunkina apaštalavimą. Jos prieštarauja artimo meilei, atima jėgas, vagia ramybę ir pradangina vienybę su Dievu.

Jei pats esi toks apgailėtinas, ko stebiesi, jei ir kiti turi bėdų?

Pamačius, kam daugelis skiria visą gyvenimą (ištisai vien šnekoms, šnekoms, šnekoms su visomis jų pasekmėmis), man atrodo, kad daug reikalingesnė ir mielesnė yra tyla. Ir labai gerai suprantu, kam prašai ataskaitos, Viešpatie, už kiekvieną tuščią žodį.

Daug lengviau pasakyti nei padaryti. Tu, kuris turi aštrų it kirvis liežuvį, ar bandei nors sykį, kad ir atsitiktinai, gerai padaryti tai, ką kiti, tavo „autoritetinga“ nuomone, padaro ne taip gerai?

Tai vadinasi: paskalos, apkalbos, intrigos, kiršinimas, gandai, liežuvavimas, pinklės. O gal net šmeižtas? Niekšybė?

Sunku išvengti, kad „teisėjavimas“ tų, kurie neturi jokios dingsties tatai daryti, galiausiai nevirstų „kūmučių užsiėmimu“.

Kaip skaudina Dievą ir kaip kenkia daugeliui sielų – ir kaip gali pašventinti kitas – „teisiųjų“ neteisingumas!

Neteiskime. Kiekvienas į dalykus žvelgia savaip, savo protu, beveik visada labai ribotu, o dažnai ir niūriomis ar lyg miglos aptrauktomis, aistrų aptemdytomis akimis.

Kaip ir tų modernistų dailininkų, kai kurių žmonių regėjimas toks subjektyvus ir liguistas, kad, nubrėžę keletą atsitiktinių brūkšnių, jie ima mums tvirtinti, esą tai mūsų portretas, mūsų elgsena…

Kiek mažai tevertos žmonių nuomonės! Neteiskite, kol savos nuomonės kruopščiai nepatikrinsite malda.

Prireikus visada stenkis tave užgavusiems atleisti išsyk, nes, kad ir kokia didelė žala ar užgaulė būtų tau padaryta, Dievas tau daugiau atleido.

Murmi? Vadinasi, prarandi krikščionišką dvasią, ir jei neišmoksi tylėti, kiekvienas žodis virs žingsniu, vedančiu tave šalin nuo apaštalinio žygio, kurio ėmeisi.

Nespręsk, kol neišklausysi abiejų pusių. Šitą elementarią protingumo taisyklę lengvai pamiršta net tie, kurie save laiko maldingais.

Ar žinai, kokią žalą padarytum sviesdamas į tolį akmenį užrištomis akimis?

Ir nežinai – nes tavo akis temdo nedėmesingumas ar pyktis, – kaip tu gali pakenkti, kartais net smarkiai, murmėjimu, kuris tau atrodo nereikšmingas.

Kritikuoti, griauti nėra sunku: bet kuris mūrininko parankinis moka įbesti savo įrankį į rinktinį ir nudailintą katedros akmenį.

Statyti: štai darbas, kuriam reikia meistrų.

Kas tu toks, kad peiktum savo vyresniojo sprendimus? Ar nematai, kad jis gali spręsti labiau pamatuotai nei tu, kad turi daugiau patirties ir teisingų, įgudusių ir nešališkų patarėjų, o svarbiausia – daugiau malonės, ypatingos, jo padėčiai tenkančios malonės, kuri yra Dievo šviesa ir galinga pagalba?

Tie susidūrimai su pasaulio egoizmu tave išmokys labiau vertinti savųjų brolišką meilę.

Tavoji artimo meilė yra... pasipūtėliška. Iš tolo trauki – turi šviesos. Iš arti atstumi – tau trūksta šilumos. Kaip gaila!

Prater qui adiuvatur a fratre quasi civitas firma – brolis, brolio padedamas, yra tvirtas lyg mūro sienų juosiamas miestas.

Pagalvok ir pasiryžk gyventi brolybę, kurią visada siūliau ir siūlysiu.

Nematydamas tavęs įgyvendinant palaimintą brolystę, kurią be paliovos tau skelbiu, priminsiu tau anuos nuoširdžius šventojo Jono žodžius: Filioli mei, non diligamus verbo neque lingua, sed opere et veritate – vaikeliai, nemylėkime žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa.

Artimo meilės galia! Jei gyvenate siejami palaimintos brolystės, jūsų tarpusavio silpnybė taip pat yra parama, kuri laiko jus tiesius, kai vykdote pareigas: kaip kad viena kitą paremdamos laikosi kortos.

Artimo meilė labiau yra ne „duoti“, bet „suprasti“. Todėl ieškok savo artimui pateisinimo – pateisinimų visuomet yra, – jeigu reikia teisti.

Žinai, kad ano asmens sielai gresia pavojus? Iš tolo, vienybėje su Dievu gali jam veiksmingai pagelbėti. Taigi daryk taip, ir nenuogąstauk.

Gerai, kad rūpiniesi savo broliais: tai jūsų tarpusavio meilės įrodymai. Tačiau saugokis, kad tavo rūpestis nevirstų nerimu.

„Paprastai žmonės šykšti aukoti pinigų, – rašai man. – Šnekos, triukšmingas entuziazmas, pažadai, planai. Bet atėjus aukojimo valandai tik nedaugelis „paremia pečiais“. O jei ir duoda, tai turi būti susieta su kokia nors pramoga – šokiais, loterija, kinu, užkandžiais – arba aukotojų sąrašas turi būti skelbiamas spaudoje“.

Liūdnas vaizdas, tačiau yra išimčių: ir tu būk iš tų, kurie duoda išmaldą neleisdami kairei žinoti, ką daro dešinė.

Knygos. Tiesiau ranką kaip vienas Kristaus vargšelių ir prašiau knygų. Juk knygos maitina daugelio studentų katalikiškus apaštališkus „Romos“ protus.

Tiesiau ranką kaip vienas Kristaus vargšelių... ir kaskart likdavau apviltas!

Kodėl žmonės nesupranta, Jėzau, kokią gilią krikščionišką artimo meilę reiškia šita išmalda, veiksmingesnė nei geriausia duona?

Esi pernelyg naivus. Atseit taip maža tų, kurie įgyvendina artimo meilę! Atseit senų rūbų ar smulkių monetų davimas nėra artimo meilė... Ir pasakoji man apie savo patirtį bei nusivylimus.

Man ateina tik tokia mintis: tu ir aš stenkimės duoti ir pasiaukoti negailėdami savęs. Ir išvengsim, kad tie, kurie su mumis bendraus, neįgytų tavo liūdnos patirties.

„Sveikinkit visus šventuosius. Jus sveikina visi šventieji. Visiems šventiesiems, gyvenantiems Efeze. Visiems šventiesiems Kristuje Jėzuje, gyvenantiems Filipuose“.

Iš tiesų, kokiu jaudinančiu vardu – šventieji – vadindavo vienas kitą pirmieji krikščionys!

Mokykis bendrauti su savo broliais.