Atgaila

Tebūnie palaimintas skausmas. Tebūnie mylimas skausmas. Tebūnie pašventintas skausmas... Tebūnie šlovinamas skausmas!

Ištisą naudingą „skausmo“ mokslo programą yra mums davęs Apaštalas: Spe gaudentes – džiugūs viltimi, in tribulatione pulientes – kantrūs varge, orationi instantes – ištvermingi maldoje.

Išpirkimas – štai takas, kuris veda į Gyvenimą.

Gilioje tavo nuolankumo išraustoje duobėje atgaila užkask savo apsileidimus, įžeidimus ir nuodėmes. Taip sodininkas užkasa supuvusius vaisius, sausas šakeles ir nukritusius lapus po medžiu, kuris juos užaugino. Ir tai, kas buvo nevaisinga ar net kenkė, veiksmingai prisidės prie naujo derliaus.

Išmok iš nuopuolių semtis paskatų, iš mirties – gyvybės.

Tas Kristus, kurį regi, nėra Jėzus. Geriausiu atveju – tai tik apgailėtinas vaizdas, kokį tegali susidaryti tavo užtemusios akys.

Apsivalyk. Nuolankumu ir atgaila nuskaidrink savo žvilgsnį. Po to... netrūks tau Meilės skaidrios šviesos. Ir turėsi tobulą regėjimą. Tavo matomas vaizdas bus tikras: tai Jis!

Jėzus kenčia, kad įvykdytų Tėvo Valią. O tu, kuris irgi nori vykdyti Švenčiausiąją Dievo Valią, sekdamas Mokytojo pėdomis, ar gali dejuoti kaip bendrakeleivę sutikęs kančią?

Pasakyk savo kūnui: esu labiau linkęs pats turėti vergą nei būti tavuoju.

Kaip labai žmonės bijo išpirkimo! Jeigu tai, ką jie daro norėdami patikti pasauliui, gryna intencija darytų dėl Dievo, kokie šventi būtų daugelis iš jų!

Verki? Nesigėdyk! Verk: na taip, ir vyrai verkia, kaip ir tu, vienumoje ir Dievo akivaizdoje. Kasnakt laistau ašarom lovą, – sako Karalius Dovydas.

Šiomis karštomis ir vyriškomis ašaromis gali nuplauti savo praeitį, o dabartinį gyvenimą – suantgamtinti.

Noriu, kad žemėje būtum laimingas. Tačiau nebūsi, kol neatsikratysi tos skausmo baimės. Nes kol „keliaujame“, kaip tik skausme ir glūdi mūsų laimė.

Kaip gražu gyvybę atiduoti už Gyvenimą!

Jei suvoki, kad šios kančios, kūno ar dvasios, yra apsivalymas ir nuopelnas, laimink jas.

Ar tau nekelia šleikštulio toks fizinės gerovės palinkėjimas – „Duok Dieve jums sveikatos“, – kuriuo dažnas vargeta dėkoja už išmaldą ar taip jos prašo?

Jei esame dosnūs savanoriškai atgailaudami už nuodėmes, Jėzus pripildys mus malonės pamilti atgailas, kurias Jis mums skiria.

Tegu tavo valia per atgailą iš juslių išreikalauja tai, ko kitos sielos galios jai nesuteikia maldoje.

Kiek mažai teverta atgaila be nuolatinio apsimarinimo!

Bijaisi atgailos? Atgailos, kuri padės tau įgyti amžinąjį Gyvenimą. Kita vertus, ar nematai, kaip žmonės sutinka ištverti begalę kruvinos chirurginės operacijos kančių, kad tik pratęstų šį varganą būvį?

Didžiausias tavo priešas esi tu pats.

Su kūnu elkis su meile, tik nerodyk jam daugiau meilės kaip priešui išdavikui.

Jeigu supranti, kad tavo kūnas tau priešas, o būdamas tavo pašventinimo priešu – ir Dievo šlovės priešas, tai kodėl su juo taip švelniai elgiesi?

„Geros popietės“, – palinkėjo mums kaip įprasta. O viena dievota siela pastebėjo: „Koks siauras palinkėjimas!“

Koks mielas su Tavim, Jėzau, skausmas ir kokia šviesi tamsybė!

Kenti! Paklausyk: Jo Širdis ne mažesnė už mūsų. Kenti? Vadinasi, taip reikia.

Griežtas pasninkas yra Dievui labai maloni atgaila. Tačiau vienur kitur padarėme nuolaidų. Vis tiek nebūtų blogai – priešingai! – jei savo Vadovo pritarimu dažnai taip pasninkautum.

Dingstis atgailai? Atsiteisimas, atsilyginimas, prašymas, dėkojimas – būdas žengti į priekį... – už save, už mane, už kitus, už šeimą, už savo šalį, už Bažnyčią... Ir tūkstantis kitų motyvų.

Neatgailauk daugiau, negu leidžia tavo Vadovas.

Kaip sukilniname skausmą skirdami jam deramą išpirkimo vietą dvasios gyvenime.

Šventojo Rašto tekstų rodyklė
Šventojo Rašto tekstų rodyklė
Šis skyrius kitomis kalbomis