Charakteris

Tegul nebūna tavo gyvenimas bevaisis. Būk naudingas. Nusikratyk snaudulio. Spinduliuok savo tikėjimo ir meilės šviesa. Savo apaštališku gyvenimu nuvalyk lipnius ir purvinus pėdsakus, kuriuos paliko netyri neapykantos sėjėjai. Ir visus žemės kelius uždek Kristaus ugnimi, kurią nešioji savo širdyje.

Duok Dieve, kad tavo elgesys ir kalba būtų tokie, jog visi, tave matydami ir girdėdami kalbant, galėtų sakyti: „Jis skaito Jėzaus Kristaus gyvenimą“.

Rimtumas. Mesk tas bobiškas ar vaikiškas manieras ir įsiteikinėjimus. Tavo elgsena tebūnie tavosios dvasios ramybės bei tvarkos atspindys.

Nesakyk: „Toks jau esu... Kaltas mano charakteris“. Kaltas tavo charakterio trūkumas. Būk vyras – esto vir.

Įprask sakyti „Ne“.

Atgręžk nugarą nelabajam, kai šnibžda tau į ausį: „Kam sunkinti sau gyvenimą?“

Atsikratyk provincializmo dvasios. Taurink savo širdį, kol ji taps visuotinė, „katalikiška“. Neplasnok it naminė višta, kada gali lyg erelis kilti į aukštybes.

Ramumas. Kam tau pykti, jei širsdamas užgauni Dievą, suerzini artimą, kremtiesi pats... Ir pagaliau vis tiek turi liautis pykti.

Tą patį, ką pasakei, sakyk kitu tonu, be pykčio, ir tavo žodžiai skambės įtaigiau, o svarbiausia – neužgaus Dievo.

Nesibark, kol piktinies dėl padarytos klaidos. Luktelk iki rytojaus ar dar ilgėliau, o tada ramus ir ištyrinta širdimi būtinai sudrausmink. Vienu meiliu žodžiu laimėsi daugiau nei trimis valandomis kivirčo. Valdyk savo įkarštį.

Valia. Ryžtas. Pavyzdys. Kas darytina, daryk... Nesvyruodamas... nedvejodamas...

Tik šiaip Cisneras tapo Cisneru¹, Teresa de Abumada – šventąja Terese, o Ignotas Lojola – šventuoju Ignotu.

Dievas ir drąsa! „Regnare Christum volumus!“ (Norim, kad karaliautų Kristus!)

Tegul kliūtys tave tik augina. Viešpaties malonės tau nepritrūks: inter medium montium pertransibunt aquae! (vanduo ir per kalnų vidurį prasiskverbs!) Ar svarbu, kad dabar turi tramdyti savo veiklumą, jei vėliau it suspausta spyruoklė šausi į priekį nepalyginti toliau, nei kada svajojai?

Vyk šalin tas bergždžias mintis, kurios tik gaišina tavo laiką, jei ne daugiau.

Neeikvok jėgų ir laiko, kurie yra iš Dievo, svaidydamas akmenis į pakely ant tavęs lojančius šunis. Nepaisyk jų.

Neatidėliok savo darbo rytdienai.

Menkinti tave? Tu... vienas iš minios? Bet juk tu gimęs būti vadu! Tarp mūsų nėra vietos drungniems. Nusižemink, ir Kristus vėl tave uždegs Meilės ugnimi.

Nepasiduok tai charakterio ligai, kurios požymiai yra nepastovumas visame kame, nerimtas darbas ir kalba, vienu žodžiu – lengvabūdiškumas.

Ir žinok, jeigu išsyk nesusigriebsi – ne rytoj: dabar! – lengvabūdiškumas, kuris skatina tave kurti tuščius kasdienius planus („tokius kupinus tuštybės“), pavers tave negyva ir beverte iškamša.

Tu užsispyrusiai lieki supasaulėjęs, lengvabūdiškas ir išsiblaškęs, nes esi bailys. Kas gi, jei ne bailumas, yra tas tavo nenoras pasipriešinti pačiam sau?

Valia. Tai itin svarbi savybė. Neniekink mažų dalykų, nes nuolat pratindamasis jų atsisakyti ir nusižeminti nedideliuose reikaluose, kurie anaiptol nėra menkniekiai ar niekai, Dievo malone sustiprinsi ir užgrūdinsi valią, ir taip pirmiausia tapsi savęs viešpačiu, o tada vedliu, vadovu, vyriausiuoju vadu: kad išreikalautum, paragintum, patrauktum savo pavyzdžiu ir žodžiu.

Su vienu ar kitu kertiesi charakteriais... Tai neišvengiama – juk nesi auksinė moneta, kuri patiktų kiekvienam.

Kita vertus, kaip be susikirtimų, kurių pasitaiko bendraujant su artimu, atsikratysi savo charakterio nelygumų, aštrių briaunų ir kampų – savo būdo netobulumų, trūkumų – kad įgytum taisyklingą, nugludintą ir tvirtai švelnų meilės, tobulumo pavidalą?

Jei tavo charakteris ir charakteriai tų, su kuriais gyveni, būtų minkšti ir saldūs kaip pyragaičiai, tu niekada netaptum šventas.

Pasiteisinimai. – Tau niekad jų nepristigs, jei norėsi išsisukti nuo savo pareigų. Kokia gausybė pagrįstų nesąmonių! Negaišk tam laiko. Atmesk išvedžiojimus ir daryk, ką privalai.

Būk stiprus. Būk tvirtas. Būk žmogus. O paskui... būk angelas.

Sakai, kad negali padaryti daugiau! O gal... negali padaryti mažiau?

Turi ambicijų: trokšti žinoti..., vadovauti..., nori būti drąsus. Gerai, puiku! Bet... dėl Kristaus, dėl Meilės.

Nesiginčyk. – Paprastai ginčuose neblyksteli šviesa, nes ją nuslopina karščiavimasis.

Santuoka yra šventas sakramentas. Kai ateis laikas tau jį priimti, prašyk savo dvasios vadovo ar nuodėmklausio, kad patartų perskaityti kokią naudingą knygą. Taip geriau pasirengsi garbingai vykdyti šeimynines pareigas.

Juokiesi, kad sakau, jog turi „pašaukimą santuokai“? Iš tiesų turi būtent pašaukimą.

Atsiduok šv. Rapolo globai, kad kaip Tobiją nuvestų tave skaistų iki kelio pabaigos.

Santuoka tinka paprastiems kareiviams, bet ne Kristaus generaliniam štabui. Panašiai kaip valgis būtinas kiekvienam individui, palikuonių gimdymas būtinas tik rūšiai, o pavieniai individai gali ir be to.

Troškti vaikų? Paaukoję kūno egoizmą, po savęs paliksime vaikų, daug vaikų... ir neišdildomą šviesos pėdsaką.

Ribotą ir apgailėtiną laimę savanaudžio, kuris slepiasi savo kiaute, užsisklendžia dramblio kaulo bokšte... šiame pasaulyje nėra sunku pasiekti. Tik kokia ta savanaudžio laimė nepatvari!

Ar dėl šios dangaus karikatūros nori prarasti nesibaigiantį Šlovės Džiaugsmą?

Esi apdairus. Tik nesakyk, kad esi jaunas. Jaunystė dosniai atiduoda visa, ką gali, atiduoda save besąlygiškai.

Savimyla. Tu amžinai ieškai sau naudos. Atrodo, kad tau trūksta gebėjimo jausti Kristaus brolystę: kiti tau ne broliai, o tik pakopos.

Nujaučiu neišvengiamą tavo pralaimėjimą. O kai būsi dugne, tada lauksi, kad su tavim elgtųsi pagal artimo meilės įsakymą, pagal kurį dabar pats nenori gyventi.

Niekad nebūsi lyderis, jei žmonių masėje teįžvelgi laiptelius, kuriais lipdamas galėtum pasiekti viršūnę. Lyderiu tapsi, tik jeigu tau rūpės išgelbėti visas sielas.

Negali gyventi atgręžęs nugarą miniai, turi karštai trokšti padaryti ją laimingą.

Niekada nenori ieškoti tiesos iki galo. Kartais iš mandagumo. Kitais kartais – dažniausiai – kad sau pačiam neprisidarytum nemalonumų. Kai kada – kad nebūtų nemalonumų kitiems. Tačiau visuomet iš bailumo.

Taip bijodamas prisikasti iki esmės, niekada nebūsi teisingai sprendžiantis žmogus.

Nebijok tiesos, nors ta tiesa ir kainuotų gyvybę.

Man nepatinka toks eufemizmas: bailumą vadinti protingumu. O tasai jūsų „protingumas“ tik suteikia progą tuščiagalviams Dievo priešams dėtis išminčiais ir užimti vietas, kurių jie niekada neturėtų užimti.

Tasai piktnaudžiavimas nėra neištaisomas. Leisti jam plėtotis, lyg nebūtų vilties ir progos to atitaisyti, būtų charakterio trūkumas.

Nevenk pareigos. Atlik ją sąžiningai, nors kiti jau į viską numojo ranka.

Turi, kaip dabar sakoma, „gerą liežuvį“. Tačiau tuščiažodžiavimu nepasieksi, kad pateisinčiau, – nors sakai, jog tai duota Apvaizdos – kas nepateisinama.

Ar gali būti (tiesiog negaliu, nenoriu tuo tikėti), kad žemėje neliko žmonių, o tik pilvai?

„Melskitės, kad niekad nepasitenkinčiau tuo, kas lengva“. – To jau meldžiau. Tad betrūksta, kad atkakliai tesėtum šį puikų pasiryžimą.

Tikėjimas, džiaugsmas, optimizmas. – Tačiau ne silpnaprotystė užmerkti akis prieš tikrovę.

Iš kur tas stebinantis „gilus“ gyvenimo būdas kabarotis į viršų be atokvėpio – vis aukštyn ir aukštyn – įveikiant vis naujas viršukalnes vien „lengvumo“ – tuštumos galvoje ir tuštumos širdyje sąskaita!

Kam tas charakterio nepastovumas? Kada gi į ką nors sutelksi savo valią? Mesk tą pomėgį vis dėti pirmuosius akmenis ir užbaik nors vieną sumanymą iki galo.

Nebūk toks... dirglus. Tave bet koks menkniekis skaudina. Kalbėdami su tavim, kad ir nereikšmingiausia tema, žmonės turi sverti kiekvieną žodį.

Nesupyk, jei pasakysiu, kad esi... tiesiog nepakenčiamas. Kol nepasitaisysi, nebus iš tavęs jokios naudos.

Mandagiai atsiprašyk, kaip reikalauja krikščioniška meilė ir geros manieros. O tada su šventu begėdiškumu eik pirmyn nesustodamas, kol išmoksi tobulai vykdyti pareigas.

Ko tau įsižeisti dėl prasimanymų apie tave? Jei Dievas tave apleistų, būtų daug blogiau.

Atkakliai laikykis gėrio ir gūžtelk pečiais.

Ar nemanai, kad lygybė, kaip dažnas ją supranta, ir neteisybė yra sinonimai?

Tas pakeltas balsas ir manieringumas tau netinka: matyti, kad jie netikri. – Pabandyk to atsisakyti bent būdamas su savo Dievu, savo vadovu, savo broliais, ir tarp jų ir tavęs liks viena kliūtimi mažiau.

Silpnas tavo charakteris: kaip tau knieti visur kaišioti nosį! Esi užsimojęs būti kiekvieno patiekalo druska... Ir neužsigauk, jei pasakysiu tiesiai, jog maža teturi savybių, kad galėtum būti druska; juk nemoki ištirpti ir pasidaryti nepastebimas kaip šis prieskonis.

Tau trūksta aukos dvasios. O smalsumo, pasirodymo dvasios turi per daug.

Valdyk liežuvį! Nebūk nesubrendėlis, vaiko karikatūra, gandonešis, intrigantas, skundikas. Savo šnekalais ir paskalomis atšaldei artimo meilę; padarei blogą darbą. Ir jei kartais palaidu liežuviu išklibinai kitų žmonių ištvermės mūrus, tada tavo ištvermė jau nebėra Dievo malonė, nes tapo klastingu priešo įnagiu.

Esi smalsus, daug klausinėji, visur lendi, nuolat žvilgčioji pro kitų langus. Ar tau ne gėda net ydomis būti nevyriškam? Būk vyras ir norėk daugiau žinoti ne apie kitus, o apie save patį.

Tavo vyriška dvasia, tiesi ir paprasta, lieka prislėgta, kai pasijunti įveltas į painiavas ir apkalbas, kurių nesugebi perprasti ir į kurias niekad nenorėtum kištis. Iškęsk pažeminimą, kurį patiri apšnekamas, ir stenkis, kad skaudi patirtis padėtų tau tapti santūresniam.

Kodėl kitus vertindamas, kritiką atmieši savo paties nesėkmių kartėliu?

To polinkio kritikuoti – nors sutinku su tavim, jog neturi blogų norų – neturi puoselėti nei apaštalaudamas, nei bendraudamas su broliais. Atleisk, kad kalbėsiu atvirai: polinkis kritikuoti yra didelė kliūtis jūsų antgamtiniame darbe, nes kol nagrinėji kitų veiklą, visai neturėdamas tam pagrindo – sutinku, tegu ir kilniausiais tikslais – tuo metu tu nieko teigiamo nenuveiki, o savo pasyvumo pavyzdžiu trukdai visų tobulėjimui.

„O jei, – nerimastingai klausi, – polinkis kritikuoti yra tarsi mano charakterio šerdis?..“

Paklausyk, aš tave nuraminsiu. Imk plunksną, popierių: paprastai, atvirai – ir trumpai! – surašyk, kas tave kamuoja, atiduok ką parašęs vyresniajam ir užmiršk. Būdamas priešakyje ir turėdamas Dievo suteiktas pareigoms malones, jis padės raštą archyvan, ar išmes šiukšliadėžėn. O kadangi tavasis polinkis kritikuoti yra vedamas kilniausių motyvų, argi tau rūpi.

„Prisitaikyti“? – Šį žodį dažnai girdime iš tų, kurie neturi noro kovoti: jie gyvena savo malonumui, yra apsukruoliai ar bailiai, nes pasiduoda net nepradėję kovoti.

Bičiuli, nebūk toks naivus (nors ir turi vaiko dvasią, ir Dievo akyse esi Jo vaikas) ir neteik dingsties pašaliniams pasijuokti iš tavo brolių.