Dievo meilė

Nėra kitos meilės, tik Meilė!

Paslaptis, kaip iškelti tai, kas menkiausia, net tai, kas labiausiai žemina, yra meilė.

Vaikas. Ligonis. Ar šiuos žodžius rašydamas nejauti pagundos pradėti juos didžiosiomis raidėmis?

Juk meilės pripildytai sielai vaikai ir ligoniai yra Jis.

Kokia smulkmena yra mūsų gyvenimas, jeigu vien jį aukojame Dievui!

Draugas – tai lobis. Na, žinoma – Draugas! Juk kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.

Jėzus yra tavo Draugas. Draugas su žmogaus širdimi, tokia kaip ir tavo. Meiliomis akimis, kurios verkė Lozoriaus…

Ir kaip Jis mylėjo Lozorių, taip myli ir tave.

Mano Dieve, myliu Tave, tik... išmokyk mane mylėti!

Bausti iš Meilės: štai paslaptis, kaip suteikti antgamtinę reikšmę bausmei, skirtai tiems, kurie jos nusipelno.

Dėl Dievo, kuris įžeidžiamas, meilės bausmė tebūnie kaip išpirkimas. Dėl artimo meilės – dėl Dievo – bausmė tegul niekad nebūna kerštas, o tik vaistai.

Žinodamas, kad taip mane myli, Dieve mano, kaipgi neišėjau iš proto?

Kristus mums – visokeriopas idealas, nes Jis yra Karalius, Jis yra Meilė ir Jis yra Dievas.

Viešpatie, padaryk, kad turėčiau saiką ir mastą viskam..., tiktai ne Meilei.

Jeigu Meilė, net žmogiška meilė, taip paguodžia čia, tai kokia gi Meilė bus danguje?

Visa, kas daroma dėl Meilės, įgyja grožio ir tampa išaukštinta.

Jėzau, tebūnu aš paskutinis visame kame... ir pirmutinis Meilėje.

Nebijok Dievo Teisingumo. – Teisingumas toks pat nuostabus ir mylėtinas Dievo bruožas kaip ir Gailestingumas: abu yra Meilės įrodymai.

Pagalvok apie tai, kas nuostabiausia ir didingiausia žemėje... kas malonu protui ir kitoms galioms... ir kas džiugina kūną ir jusles.

Ir apie pasaulį ir kitus pasaulius, žėrinčius nakčia: apie visą Visatą. Visa tai drauge su išsipildžiusiomis širdies beprotybėmis nieko neverta, yra niekas, mažiau už nieką greta mano – ir tavo! – Dievo! Begalinis lobis, brangiausias perlas, pažemintas, tapęs vergu, apiplėšęs pats save priimdamas tarno išvaizdą prakartėlėje, kur panoro gimti, Juozapo dirbtuvėj, savo kančioj ir gėdingoj mirty... ir Meilės beprotystėje – šventojoje Eucharistijoje.

Gyvenk Meile ir visada nugalėsi – nors ir būtum nugalėtas – tavo vidinės kovos Navo ir Lepanto¹ mūšiuose.

Matydamas, kaip Dievo malonė kiekvieną dieną tave gelbsti nuo priešo tau paspęstų pinklių, tegul iš tavo širdies plūsta Meilė ir dėkingumas.

Timor Domini sanctus. Viešpaties baimė šventa. Baimė, kuri yra sūnaus pagarba Tėvui, anaiptol ne vergiška baimė, nes tavo Tėvas Dievas nėra tironas.

Meilės skausmas. – Nes Jis yra geras. Yra tavo Draugas, paaukojęs už tave Gyvybę. Nes visa, ką tu turi gero, yra Jo. Nes taip Jį užgavai... Nes Jis tau atleido. Jis!.. atleido tau!!!

Verk, mano sūnau, iš Meilės skausmo.

Jei kas nors iš žmonių būtų miręs, kad išvaduotų mane iš mirties!..

Mirė Dievas. O aš lieku abejingas.

Pamišėli! – Juk mačiau tave – o tareisi esąs vienas vyskupo koplyčioje, – kai pabučiavai kiekvieną ką tik pašventintą kieliką ir pateną, kad tuos bučinius rastų Jis, kai pirmą kartą „nusileis“ į tuos eucharistinius indus.

Neužmiršk, kad Skausmas yra Meilės bandomasis akmuo.