Dvasinė kūdikystė

Pasistenk pažinti „dvasinės kūdikystės kelią“, neversdamas savęs tuo keliu eiti. Leisk veikti Šventajai Dvasiai.

Kūdikystės kelias. – Pasidavimas Dievui. – Dvasinė vaikystė. Visa tai nėra niekai, tai stiprus ir patvarus krikščioniškas gyvenimas.

Dvasiniame kūdikystės gyvenime „vaikų“ sakomi ar daromi dalykai niekad nėra vaikiškos kvailystės.

Dvasios kūdikystė nėra dvasinis kvailumas ar „gležnumas“: tai protingas ir tvirtas kelias, kuriuo – dėl jo sunkaus lengvumo – siela turi pradėti žengti ir keliauti vedama už rankos Dievo.

Dvasinė kūdikystė reikalauja proto paklusnumo, sunkesnio negu valios paklusnumas. – Protui palenkti, be Dievo malonės, reikia dar nuolat lavinti valią, kuri jam priešinasi, kaip priešinasi ir kūnui, vieną kartą, antrą, ir nuolatos, ir iškyla paradoksas, jog tas, kuris eina „kūdikystės taku“, kad pasidarytų vaikas, turi stiprinti ir grūdinti valią vyriškai.

Būti mažam: didžioji drąsa yra vaikų bruožas. Kas prašo... mėnulio? – Kas nepaiso pavojų, kad tik pasiektų, ko nori?

„Įdiekite“ „tokiam“ vaikui daug Dievo malonės, norą vykdyti Jo Valią, daug meilės Jėzui, visą žmogiškąjį pažinimą, kiek tik jo gabumai leidžia priimti... ir turėsite pavaizduotą šiuolaikinių apaštalų būdą, tokį, kokio neabejotinai nori Dievas.

Būk vaikas. Dar labiau. Bet nepasilik „pereinamajame amžiuje“: ar matei ką kvailesnio už vaikiščią, besidedantį vyru, ar vyrą, besidedantį vaiku?

Būk vaikas su Dievu: ir, kad toks būtum, labai vyriškas visur kitur. A! Ir mesk tas kambarinio šunelio manieras.

Kartais būname linkę pasielgti vaikiškai. Dievui tai labai žavūs dalykai, ir kol neįsiterpia rutina, jie bus vaisingi, kaip visuomet vaisinga yra Meilė.

Priešais Amžinąjį Dievą tu esi mažesnis vaikas, negu priešais tave dvejų metų mažylis.

Ir ne tik vaikas – esi Dievo sūnus. Neužmiršk šito.

Vaike, užsidek troškimu atsilyginti už savo, kaip suaugusio, gyvenimo kraštutinumus.

Kvailas vaike: tą dieną, kada nuslėpsi nuo savo dvasios Vadovo kokią nors savo sielos dalelę, jau nebebūsi vaikas, nes būsi praradęs paprastumą.

Vaike, tikrai būdamas vaikas, būsi visagalis.

Būdami vaikai, neturėsit širdgėlų: vaikai tuojau užmiršta nemalonumus ir grįžta prie savo įprastų žaidimų. Todėl atsidavę Dievui neturėsit kuo rūpintis, nes sudėsite viltis į Tėvą.

Vaikeli, aukok Jam kas dieną... net ir savo silpnybes.

Geras vaike: aukok Jam darbą anų darbininkų, kurie Jo nepažįsta; aukok Jam vargšų mažylių, kurie lanko netikusias mokyklas, prigimtą džiaugsmą…

Vaikai nieko neturi savo, viskas yra jų tėvų..., o tavo Tėvas visuomet labai gerai žino, kaip valdomas turtas.

Būk mažas, labai mažas, dvejų metų, daugiausia trejų. Nes vyresni vaikai jau būna šelmiai, kurie neįtikimais melais nori apgauti savo tėvus.

Tai todėl, kad jie turi polinkį į pikta, fomes peccati – nuodėmės akstiną, tačiau jiems trūksta blogio patirties, kurios įgis su mokėjimu nusidėti, kad tariama teisybe galėtų pridengti savo apgaulių nenuoširdumą.

Jie jau prarado paprastumą, o paprastumas nepakeičiamas, kad Dievo akivaizdoje būtume vaikai.

Bet, vaike! Kodėl spiriesi vaikščioti kojūkais?

Nesistenk būti vyresnis. Buk vaikas, visada vaikas, net jei ir miršti nuo senatvės. Kada vaikas užkliūva ir parpuola, nieko tai nestebina...: jo tėvas skuba jį pakelti.

Kada užkliūva ir parpuola vyresnis, pirmoji reakcija būna juokas. Kartais po šio pirmo impulso juokingumas užleidžia vietą gailesčiui. Tačiau vyresnieji turi atsikelti patys.

Tavo liūdna kasdienė patirtis pilna klaidų ir parpuolimų. Kas iš tavęs būtų, jei kiekvieną kartą netaptum vis labiau vaikas?

Nesistenk būti vyresnis. Būk vaikas, ir kai suklupsi, tave pakels tavo Tėvo Dievo ranka.

Vaike, atsidavimas Dievui reikalauja klusnumo.

Nepamiršk, kad Viešpats ypač myli vaikus ir tuos, kurie tampa kaip vaikai.

Vaikiškos sielos paradoksai: kada Jėzus tau siunčia tai, ką pasaulis vadina sėkme, verk savo širdyje, galvodamas apie Jo gerumą ir savo blogumą; kada Jėzus tau siunčia tai, ką žmonės laiko nesėkme, džiaukis savo širdyje, nes Jis visuomet tau duoda, ko reikia, ir tai yra puiki valanda mylėti Kryžių.

Drąsus vaike, šauk: Kokia šventosios Teresės meilė! Koks šventojo Ksavero stropumas! Koks šaunus vyras yra šventasis Paulius! – Ak, Jėzau, štai aš... myliu Tave labiau nei Paulius, Ksaveras ir Teresė!