Formavimasis

Kaip tu nuoširdžiai kvatojai, kada patariau jaunystės metus paskirti šventojo Rapolo globai, „kad nuvestų tave, kaip jaunąjį Tobijų, į šventą šeimos gyvenimą drauge su gera, gražia ir turtinga mergina“, – sakiau tau juokais.

O netrukus kaip susimąstei, kai dar patariau atsiduoti ir jaunuolio apaštalo šventojo Jono globai: jeigu kartais Viešpats iš tavęs paprašytų daugiau.

Tau, kuris savo viduje skundies, nes su tavimi šiurkščiai elgiamasi, ir jauti, kaip toks griežtumas skiriasi nuo tavo namiškių elgesio, pacituosiu šiuos karo gydytojo laiško žodžius: „Su ligoniu gali būti šalta ir racionali, bet objektyvi ir pacientui naudinga sąžiningo profesionalo laikysena – ir šeimos verkšlenantis jautrumas. Kuo per mūšį pavirstų pagalbos punktas, prie kurio iš kovos lauko plaukiantis sužeistųjų srautas užsitvenktų, nes jie būtų evakuojami nepakankamai greitai, jei apie kiekvienus neštuvus tūpčiotų šeima. Tarsi būtų pereinama į priešo pusę“.

Man nebūtini stebuklai: užtenka tų, kurie minimi Šventajame Rašte. Užtat man reikia, kad atliktum savo pareigą, kad atsilieptum malonei.

Esi nusivylęs, nusiminęs. Žmonės ką tik pamokė tave! Jie manė, kad jų pagalbos tau nereikia, ir nešykštėjo pažadų. Tikimybė, kad galbūt turėsi padėti materialiai – vienas kitas banknotėlis, draugystę pavertė abejingumu.

Pasikliauk tik Dievu ir tais, kurie per jį yra su tavimi susivieniję.

Ak, kad tu pasiryžtum rimtai tarnauti Dievui su tokiu pat įkarščiu, su kokiu tarnauji savo išdidumui, tuštybei, geidulingumui!..

Jei pajustum polinkį būti vadu, tavo tikslas tebūnie: tarp brolių – paskutinis, o tarp kitų – pirmutinis.

Pagalvok: koks tau įžeidimas, jei šis ar anas labiau pasitiki kai kuriais asmenimis, kuriuos seniau pažįsta, ar kuriems jaučia didesnę simpatiją, su kuriais labiau sieja profesija ar charakteris?

Tačiau savųjų tarpe kuo rūpestingiausiai venk net ir atrodyti su kuo nors labiau draugaujantis.

Gardžiausias rinktinis patiekalas, jei jį suėda kiaulė (šiurkščiai tariant), pavirsta geriausiu atveju kiaulės mėsa!

Būkime angelais, kad sukilnintume perimamas idėjas. Būkime bent žmonėmis: kad suvalgytą maistą paverstume nors į taurius ir gražius raumenis, o gal į veiklias smegenis, gebančias pažinti ir garbinti Dievą.

Tik nebūkime gyvuliais, kaip daugelis, labai daugelis!

Nuobodžiauji? – Todėl, kad tavo juslės budi, o siela miega.

Jėzaus Kristaus meilė dažnai pastūmės tave į daugelį nuolaidų. Kuo kilniausių. Ta pati Jėzaus Kristaus meilė dažnai pastūmės tave į nenuolaidumą. Taip pat kuo kilniausią.

Jei nesi piktas, bet toks atrodai, tai esi kvailas. Ir šis kvailumas – papiktinimo akmuo – yra blogiau už piktumą.

Kai profesiniu požiūriu nekaip vertinami žmonės kunkuliuoja, „pirmaudami“ viešoje religinio pobūdžio veikloje, tikriausiai pajusi norą pašnabždėti jiems į ausį: „Prašom, malonėkite būti truputį mažesni katalikai!“

Jei turi valdišką tarnybą, tai turi ir jai priderančių teisių, taip pat ir pareigų.

Tu nutolsti nuo savo, kaip apaštalo, kelio, jei norėdamas padaryti – ar tuo teisindamasis – gerą darbą, apleidi tarnybos pareigas. Nes tuo būdu prarasi profesinį prestižą, kuris kaip tik yra tavo „žmonių žvejo kabliukas“.

Man patinka tavo apaštalinis šūkis: „Dirbti be poilsio“.

Kam tas skubotumas? Nesakyk man, kad tai veikla: tai galvos pametimas.

Išsiblaškymas. – Leidi, kad pojūčiai ir galios gertų iš bet kurios balos. Ir štai kur tai nuveda: esi netvirtas, nedėmesingas, užsnūdusią valia, o geidulingumas sužadintas.

Vėl rimtai paklusk dienotvarkei, kad gyventum krikščioniškai, nes kitaip nieko naudingo nenuveiksi.

„Kokią didelę įtaką daro aplinka!“ – sakei man. Ir turėjau patvirtinti: be abejonės. Todėl jūsų formavimasis turi būti toks, kad natūraliai nešiotumėtės savąją aplinką, šitaip duodami „savo toną“ visuomenei, kurioje gyvenate.

O tada, jei supranti šią dvasią, esu tikras, ištarsi man su pirmųjų Kristaus mokinių nuostaba, kai pasirodė pirmieji jų rankomis Kristaus vardu daromi stebuklai: „Kokią didelę įtaką mes darom aplinkai!“

Bet kaipgi įgysiu „mūsų išsiauklėjimą“ ir išlaikysiu „mūsų dvasią?“ – Laikydamasis konkrečių pamaldumo praktikų, tavo vadovo duotų, aiškintų, kol jas pamilai: vykdyk jas ir tapsi apaštalu.

Nebūk pesimistas. Argi nežinai, kad visa, kas atsitinka ar gali atsitikti, yra į gera?

Tavo optimizmas bus būtina tavo tikėjimo pasekmė.

Natūralumas. Te jūsų, uolių krikščionių vyrų ir moterų, gyvenimas – jūsų druska ir jūsų šviesa – teka spontaniškai, be keistenybių ir kvailysčių: telydi jus visada mūsų paprastumo dvasia.

„Bet ar supagonėjusioje ar pagoniškoje aplinkoje mano paprastumas neatrodys dirbtinis, šiai aplinkai susidūrus su mano gyvenimu?“ – klausi manęs.

Atsakau tau: žinoma, tavo ir jų gyvenimas atsitrenks vienas į kitą; šis kontrastas, kadangi darbais patvirtini savo tikėjimą, yra kaip tik tas natūralumas, kurio iš tavęs prašau.

Nesirūpink, jei kas šneka, kad turi daug luomo dvasios. Ko jie nori? Trapaus įrankio, kuris subyrėtų paimtas į rankas?

Dovanodamas tau „Jėzaus gyvenimą“, įrašiau: „Kad ieškotum Kristaus. Kad surastum Kristų. Kad pamiltum Kristų“.

Tai trys akivaizdūs žingsniai. Ar bandei žengti nors pirmąjį?

Jei mato tave silpstant – tave, vadą, – nenuostabu, kad tavęs ima neklausyti.

Sumišimas. Žinojau, susvyravo tavo nuostatos. Ir kad mane suprastum, rašiau tau: „Velnio labai šlykštus veidas, tą gerai žinodamas jis rodosi taip, kad nesimatytų jo ragų. Nepuola ragus atstatęs. Todėl kaip dažnai pasirodo prisidengęs kilnumo, net dvasingumo kauke!“

Viešpats sako: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte... Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai“.

O šventasis Paulius: „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą“.

Neturiu ko pridurti.

Neužmiršk, sūnau, kad žemėje tau tėra vienas blogis, kurio turėtum bijoti ir Dievo malonės padedamas vengti: tai nuodėmė.