Ištvermė

Pradeda visi, ištveria šventieji.

Tegu tavo ištvermė nebūna akla pirmo impulso pasekmė, inercijos dalykas: tebūna ji apgalvota ištvermė.

Sakyk Jam: ecce ego quia vocasti me! – štai aš, nes mane šaukei!

Tu išklydai iš kelio ir negrįžai, nes tau buvo gėda. Bet logiškiau būtų gėdytis nepasitaisius.

„Teisybė, kad nėra reikalo būti jokiu didvyriu, – prisipažįsti man, – tam, kad be keistumo ir šventuoliškumo mokėtum pasitraukti į vienumą, pabūti kiek reikia... ir ištverti.“ Ir priduri: „Kol vykdau jūsų užduotas pamaldumo praktikas, aplinkos intrigos ir apkalbos man nekelia rūpesčio; mane išgąsdintų tik štai kas – šių menkniekių baimė.

Puiku.

Puoselėk ir saugok tą kilnų idealą, kuris ką tik įsižiebė tavyje. – Nepamiršk, kad pavasarį išsiskleidžia daug žiedų, bet maža tų, kurie atneša vaisių.

Nusiminimas yra tavo ištvermės priešas. – Jei nekovoji su nusiminimu, iš pradžių įpulsi į pesimizmą, o vėliau į drungnumą. Būk optimistas.

Na štai: po tiek daug meldimo: „Kryžiaus, Viešpatie, Kryžiaus!“ – matyti, kad norėjai sau malonaus kryžiaus.

Pastovumas, kurio niekas nesutrikdo. Tau jo trūksta. Prašyk jo Viešpatį ir daryk visa, ką gali, kad jo gautum: nes tai yra didelė paskata, kad neiškryptum iš vaisingo kelio, kurį pasirinkai.

Negali „pakilti“. – Nieko nuostabaus: anas nupuolimas!.. Būk ištvermingas ir „pakilsi“. Prisimink, ką sako vienas dvasinis autorius: tavo vargšė siela yra paukštis, kurio sparnai tebėra sulipę nuo purvo.

Tau trūksta dangaus saulių ir asmeninių pastangų, mažų ir nuolatinių, kad išrautum šiuos polinkius, šiuos įsivaizdavimus, šį nuliūdimą: tą lipnų purvą nuo savo sparnų.

Ir pasijusi laisvas. Jei būsi atkaklus – „pakilsi“.

Dėkok Dievui, kuris tau padėjo, ir džiaukis savo pergale. Kokį džiaugsmą jaučia tavo siela, atsiliepusi į malonę!

Samprotauji... gerai, šaltai: kiek dingsčių atsisakyti užduoties! Ir kai kurios, regis, esminės.

Matau, be abejonės, kad turi pateisinimų. Tačiau nesi teisus.

„Mano įkarštis išblėso“, – rašei man. Tu turi dirbti ne iš įkarščio, bet iš Meilės: įsisąmoninęs pareigą, o tai yra savęs atsižadėjimas.

Nepajudinamas: toks tu turi būti. – Jei tavo ištvermę sudrebina savas ar svetimas silpnumas, susidarau liūdną vaizdą apie tavo idealą.

Pasiryžk kartą visam laikui.

Labai paviršutiniškai supranti apie savo kelią, jeigu jausdamasis atvėsęs manai, jog esi jį praradęs: tai išbandymo valanda, todėl iš tavęs atimtos visos juntamos paguodos.

Išvykimas, atsiskyrimas nuo kitų – ištvermės išbandymai. Šventosios Mišios, malda, sakramentai, aukos, šventųjų bendravimas – tai ginklai, kad išbandymo valandą laimėtum.

Palaiminta į šulinio ratą įkinkyto asilo ištvermė! – Visuomet lygiu žingsniu. Visuomet tuo pačiu ratu. Diena dienon, vis tas pat.

Be šito nesunoktų vaisiai, nevešėtų daržai, nekvepėtų sodai.

Pritaikyk šią mintį savo vidiniam gyvenimui.

Kokia ištvermės paslaptis? Meilė. – Pamilk Jį ir Jo nepaliksi.