Kitos dorybės

Tikėjimo, Vilties ir Meilės darbai yra vožtuvai, pro kuriuos veržiasi sielų, gyvenančių Dievo gyvenimą, ugnis.

Daryk viską nesavanaudiškai, iš grynos Meilės, lyg nebūtų nei apdovanojimo, nei bausmės. Tik ugdyk širdyje garbingą dangaus viltį.

Gerai, kad Dievui tarnauji kaip sūnus, be atlygio, kilniaširdiškai... – Bet nesirūpink, jei kartais pagalvoji apie apdovanojimą.

Jėzus sako: „Ir kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“.

Nagi surask man žemėje ką nors, kas taip dosniai užmokėtų!

Jėzus... tylėjo, Iesus autem tacebat. Kodėl tu kalbi? Kad pasiguostum ar kad pasiteisintum?

Tylėk. Ieškok džiaugsmo paniekinimuose: visuomet jų patirsi mažiau, negu esi vertas.

O gal tu gali klausti: quid enim mali feci? – ką blogo esu padaręs?

Jei su džiaugsmu ir tylomis pakeli neteisybę, neabejok, kad esi Dievo žmogus.

Puikiai atsakė tas garbingas vyras jaunuoliui, kuris skundėsi patirta neteisybe: „Tau nemalonu? – sakė jis. – Na, tai nenorėk būti geras!..“

Niekad nepiršk savo nuomonės, jei tavęs to neprašo, nors ir manytum, kad ta tavo nuomonė yra teisingiausia.

Teisybė, tas žmogus buvo nusidėjėlis. Tačiau nesusidaryk apie jį tokios nepajudinamos nuomonės. Turėk širdy užuojautos ir neužmiršk, kad jis dar gali tapti Augustinu, tuo tarpu tu nepranoksti vidutinybės.

Visi šio pasaulio daiktai tėra dulkės. Sušluok jas krūvon prie savo kojų, ir būsi arčiau dangaus.

Auksas, sidabras, brangenybės..., žemės, mėšlo krūva.

Džiaugsmeliai, jusliniai malonumai, geismų patenkinimas..., kaip gyvulys, kaip mulas, kaip kiaulė, kaip gaidys, kaip jautis.

Pagerbtuvės, laipsniai, titulai..., burbulas, gryna puikybė, melagystė, niekas.

Neįdėk savo meilės čia žemėje. Ta meilė egoistinė... Tie, kuriuos myli, su baime ir pasibjaurėjimu atsitrauks nuo tavęs praslinkus kelioms valandoms po to, kai Dievas tave pasišauks pas save. Kitokia yra meilė, kuri ištveria.

Apsirijimas – bjauri yda.

Ar tau nebūna truputį juokinga ir truputį šleikštu matant tuos orius ponus, susėdusius apie stalą, rimtai, ceremoningai kemšančius riebius valgius į savo pilvus, tartum tai savaime būtų „tikslas“?

Prie stalo nekalbėk apie valgį: tai būtų tau nederamas banalumas. Kalbėk apie ką nors kilnaus – apie sielą arba protą – ir tu išaukštinsi šią prievolę.

Tą dieną, kada pakyli nuo stalo nors be menkiausio apsimarinimo, žinok, kad valgei it pagonis.

Paprastai valgai daugiau, negu tau reikia. Šis valgymas iki soties, kuris dažnai sukelia tau sunkumą ir fizines negales, neleidžia tau mėgautis antgamtinėmis gėrybėmis ir aptemdo tavo protą.

Kokia gera dorybė, net ir žemiškai matuojant, yra saikingumas!

Matau tave, uolus krikščioni (sakaisi toks esąs), bučiuojant šventojo paveikslą, pusbalsiu kalbant maldą, garsiai piktinantis tais, kurie puola Dievo Bažnyčią..., ir net dažnai priimant Šventuosius Sakramentus.

Bet nematau tavęs aukojantis nei atsisakant kai kurių... pasaulietiškų šnekų (visai pagrįstai būtų galima jas ir kitaip apibūdinti), nei dosniai duodant tiems, kurie yra vargingesni už tave, – nei Kristaus Bažnyčiai! Nei pakenčiant brolio silpnybę, nei atsikratant savo puikybės dėl bendro labo, nei nusikratant kieto savo egoizmo kevalo, nei... tiek daug kitų dalykų!

Matau tave... Nematau tavęs... – Ir tu... sakaisi esąs uolus krikščionis? Kokį menką turi supratimą apie Kristų!

Tavo talentas, tavo patrauklumas, tavo galimybės... eina perniek: tau neleidžia jų panaudoti.

Gerai apmąstyk šiuos vieno dvasinio autoriaus žodžius: „Smilkalai, aukojami Dievui, neina perniek. Viešpats labiau pagerbiamas tavo talentų paniekinimu, negu tuščiu jų panaudojimu“.