Kūdikiškas gyvenimas

Nepamiršk, paikas vaike, kad Meilė tave padarė visagalį.

Vaike: neprarask savo mielo papročio „šturmuoti“ Tabernakulius.

Kai tave vadinu „geru vaiku“, nemanyk, kad įsivaizduoju tave užguitą, baikštų. Jei nesi vyriškas ir... normalus, užuot buvęs apaštalu, būsi juoką kelianti karikatūra.

Geras vaike, daugsyk per dieną sakyk Jėzui: myliu Tave, myliu Tave, myliu Tave…

Kada tave spaudžia tavo menkystės, nesisielok. Girkis savo negaliomis kaip šventasis Paulius, nes vaikai gali mėgdžioti suaugusius be baimės apsijuokti.

Tegu tavo trūkumai bei netobulumai ir net rimti nupuolimai neatitolina tavęs nuo Dievo. Silpnas vaikas, jei yra galvotas, stengiasi būti arti savo tėvo.

Nesikrimsk, jei pasitaiko supykti vykdant tas mažas užduotis, kurias Jis tavęs prašo atlikti. Tu dar šypsosies!…

Ar nematai, kaip nenoriai naivus vaikas atiduoda savo tėvui, kuris jį bando, skanėstą?

Bet vis dėlto duoda: meilė laimėjo.

Kai nori ką nors atlikti gerai, labai gerai, pasirodo, jog tai atlikai blogiau. – Nusižemink prieš Jėzų, tardamas: „Matei, kaip viską blogai darau? Jei man smarkiai nepadėsi, bus dar blogiau!

Pasigailėk savo vaiko: žinai, kad kiekvieną dieną noriu įrašyti po didelį puslapį į savo gyvenimo knygą... Bet esu toks nerangus, kad jei Mokytojas nevedžioja mano rankos, vietoj grakščių lazdelių išeina keverzonės ir juoduliai, kurių niekam negalima rodyti.

Nuo šiol, Jėzau, visuomet rašysime abudu.“

Pripažįstu savo nerangumą, mano Meile, kuris toks didelis... toks didelis, kad net tada, kai noriu glostyti, skaudinu. Sušvelnink mano sielos apraiškas: suteik man tvirto vyriškumo pilname gyvenime to kūdikiško jautrumo ir meilumo, kurio drauge su švelniu Meilės išsiliejimu bendraudami su tėvais turi vaikai.

Esi kupinas negalių. Kasdien jas vis aiškiau matai. Tačiau tegu jos tavęs negąsdina. Viešpats gerai žino, kad tu negali duoti daugiau vaisių.

Dėl tavo netyčinių suklupimų – vaiko suklupimų – tavo Tėvas Dievas dar labiau tavim rūpinasi, o tavo Motina Marija nepaleidžia tavęs iš savo meilios rankos: pasinaudok tuo, ir kai Viešpats kasdien tave pakelia nuo žemės, apkabink Jį visomis savo jėgomis ir priglausk savo varganą galvą prie Jo atvertos krūtinės, kad Jo mieliausios Širdies plakimas galutinai tave išvarytų iš proto.

Duris. Ir dar vienas...ir dar. Iškęsk! Argi nematai, kad esi toks mažas, jog savo gyvenime – savo kelelyje – gali paaukoti tik tuos mažus kryželius?

Be to, pažiūrėk: vienas kryžius ant kito – vienas dūris..., ir kitas..., koks kalnas!

Galų gale, vaike, sugebėjai padaryti didį dalyką: Mylėti.

Kai vaikiška siela kreipiasi į Viešpatį melsdama atleidimo, gali būti tikra, jog greitai matys savo prašymą išpildytą: Jėzus nuims nuo sielos nešvarią praeities negalių sukrautą naštą, paims negyvą svorį, visų nešvarumų liekaną, traukiantį prie žemės; toli nuo vaiko nusvies visą žemišką jo širdies balastą, kad jis pakiltų ligi Dievo Didybės ištirpti gyvoje Meilės, kuri Jis yra, liepsnoje.

Šitas nusiminimas, kurį sukelia tavo kilnumo stoka, tavo nuopuoliai, tavo atsitraukimai – gal tik tariami, – dažnai tau daro įspūdį, kad sudaužei kažką labai vertinga (savo pašventinimą).

Nesikrimsk: pritaikyk antgamtiniam gyvenimui tą taktiką, kokią tokiais atvejais naudoja atviraširdžiai vaikai.

Štai jie sudaužė – beveik visuomet per neatsargumą – kokį tėvo labai vertinamą daiktą. Dėl to gailisi, galbūt verkia, bet... pasiguosti dėl savo bėdos eina pas daikto, kurį per neapdairumą padarė netinkamą, savininką..., ir tėvas užmiršta sunaikinto daikto vertę – nors ji būtų ir didelė – ir švelnumo sklidinas ne tik atleidžia, bet dar ir paguodžia bei padrąsina mažylį. Mokykis.

Tegu jūsų malda būna vyriška. Būti vaiku nereiškia sumoteriškėti.

Tam, kuris myli Jėzų, malda, net sausa malda, teikia saldybę, kuri visada padaro galą širdgėlai; į maldą tas eina su tokiu goduliu, su kuriuo vaikas siekia cukraus, išgėręs karčių vaistų.

Esi išsiblaškęs maldoje. Stenkis to išvengti, bet nesirūpink, jei nepaisant visko ir toliau lieki išsiblaškęs.

Ar nematai, kaip įprastiniame gyvenime net ir ramiausi vaikai žaidžia su juos supančiais daiktais, dažnai nekreipdami dėmesio į savo tėvo perspėjimus? – Tai nereiškia meilės ar pagarbos stokos: tai vaikams būdingi silpnumas ir mažumas.

Na ką gi: priešais Dievą tu esi vaikas.

Kai meldiesi, išsklaidyk nederamas mintis, tarsi būtum eismo reguliuotojas: tam turi energingą valią, kuri tau tenka už kūdikišką gyvenimą. Retkarčiais sustabdyk tokią mintį, kad melstumeis už tuos, kurie susiję su nederamu prisiminimu.

Na, į priekį... Ir taip tol, kol išmuš valanda. – Kada tokio stiliaus malda tau pasirodo nenaudinga, džiaukis ir tikėk, kad mokėjai patikti Jėzui.

Kaip gera būti vaiku! – Kai suaugęs žmogus prašo kokios paslaugos, prie prašymo turi pridėti savo nuopelnų sąrašą.

Kai prašytojas yra toks mažutėlis – ir kadangi vaikai neturi nuopelnų, – užtenka, kad pasako: esu to ar to žmogaus sūnus.

O Viešpatie! – pasakyk jam iš visos širdies – esu... Dievo sūnus!

Būti atkakliam. Vaikas, kuris beldžiasi į duris, beldžiasi sykį ir dusyk, ir daug sykių... stipriai ir ilgai, visai nesigėdydamas! Ir tas, kuris susierzinęs išeina atidaryti, lieka nuginkluotas įkyraus kūdikio naivumo... Taip ir tu su Dievu.

Ar matei, kaip dėkoja vaikai? Pasek jais, sakydamas Jėzui kaip jie sako, esant ir palankioms, ir nepalankioms aplinkybėms: „Koks Tu esi geras! Koks Tu geras!..“

Šie žodžiai, nuoširdžiai tariami, yra kūdikystės kelias, kuris nuves tave į ramybę, kur bus juoko ir verksmo su saiku ir be saiko – Meilės.

Fiziškai darbo išvargintas, tu nebeįstengi melstis. Bet visuomet esi savo Tėvo akivaizdoje. Jei nekalbi Jam, pažvelk į Jį kartkartėmis kaip mažas vaikas... ir Jis tau nusišypsos.

Dėkojant Jam po Komunijos, pirmiausia, kas nesulaikomai veržiasi pro tavo lūpas, yra prašymas: Jėzau, duoki man šitą; Jėzau, šitą sielą; Jėzau, šitą darbą.

Nesirūpink ir neprievartauk savęs: ar nematai, kaip, kadangi tėvas geras, o mažasis sūnus paprastas ir drąsus, mažylis kiša rankutes savo tėvo kišenėn ieškodamas skanėstų pirmiau, nei pabučiuoja jį pasveikindamas. Vadinasi…

Mūsų valia, malonės padedama, yra visagalė Dievo akivaizdoje. Taigi, turėdami omenyje tiek daug Viešpaties įžeidimo atvejų, jei tvirtai pasiryžę sakysime Jėzui, pavyzdžiui, važiuodami tramvajumi: „Mano Dieve, norėčiau ištarti tiek meilės ir atsiteisimo aktų, kiek kartų apsisuka kiekvienas šio vagono ratas“, tą pat akimirką Jėzaus akyse mes tikrai būsime Jį mylėję ir atsiteisę už nuodėmes, kaip šito troškome.

Šios „paikystės“ neišeina iš dvasinės kūdikystės ribų: tai amžinas nekalto vaiko ir tėvo, pamėlusio galvą dėl savo sūnaus, pašnekesys: „Pasakyk man, kiek mane myli?“ – Ir mažylis išskiemenuoja: „Daug mi–li–jo–nų!“

Jei gyveni „kūdikystės gyvenimą“, turi kaip vaikas būti dvasinis smaližius. Atmink, kaip ir „tavo amžiaus“ vaikai, gerus daiktus, kuriuos tau laiko Motina.

Ir taip daug kartų per dieną. Tam tereikia sekundžių: Marija... Jėzus... Tabernakulis... Komunija... Meilė... kančia... skaistyklos palaimintos sielos..., tie, kurie kovoja: Popiežius, kunigai... tikintieji... tavo siela... tavo artimųjų sielos... Angelai Sargai... nusidėjėliai…

Kiek tau kainuoja tas mažas apsimarinimas! Tu kovoji. Atrodo, lyg tau sakytų: kodėl turi laikytis gyvenimo plano, taip priklausyti nuo laikrodžio? – Klausyk, ar matei, kaip lengvai apgaunami maži vaikai? Nenori gerti karčių vaistų, ir jiems sakoma: „Nagi, šitą šaukštelį už tėtį, šitą – už močiutę...“ Ir taip tol, kol išgeria visą dozę.

Lygiai taip ir tu: dar ketvirtį valandos ašutinės už skaistyklos sielas; dar penkios minutės už savo tėvus; dar penkios už savuosius apaštalavimo brolius... Kol atlieki, ką esi numatęs.

Koks vertingas tavo taip atliekamas apsimarinimas!

Tu nesi vienas. – Džiaugsmingai kęsk išbandymą. Nejauti rankoj, vargšas vaike, savo Motinos rankos, tai tiesa. Bet... ar esi matęs, kaip žemės motinos ištiestomis rankomis seka paskui savo mažuosius, kada tie virpėdami išdrįsta be niekieno pagalbos žengti pirmuosius žingsnius? Tu nesi vienas: Marija yra šalia tavęs.

Jėzau, niekad neįstengsiu, nors ir mirčiau iš Meilės, atsimokėti už malonę, kurią dosniai išliejai ant manęs, padarydamas mane mažą.