Malda

Veikla be maldos nieko neverta: malda vertinama pagal pasiaukojimą.

Pirmiausia malda; paskui – atgaila; trečioj vietoj, kaip tik „trečioj vietoj“ – veiksmas.

Malda yra dvasinio pastato pamatas. Malda visagalė.

Domine, doce nos orare – Viešpatie, išmokyk mus melstis! Ir Viešpats atsakė: kai melsitės, sakykite: Pater noster qui es in coelis... – Tėve mūsų, kuris esi danguje…

Kaip galėtume nevertinti žodinės maldos!

Iš lėto. Galvok, ką sakai, kas sako ir kam. Nes ta greitakalbė nemąstant tėra triukšmas, skardinių barškinimas.

Kartu su šventąja Terese tau pasakysiu, kad nevadinu to malda, nors ir smarkiai krutini lūpas.

Tavo malda turi būti liturginė. Duok Dieve, kad tu pamėgtum sakyti psalmes, Mišiolo maldas vietoj specialių ar privačių maldų!

„Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“, – sako Viešpats. Duona ir žodis! Ostija ir malda.

Be jų negyvensi antgamtinio gyvenimo.

Ieškai bičiulystės draugų, kurie savo pokalbiais, prieraišumu, bendravimu palengvintų tau šio pasaulio tremtį..., nors draugai kartais ir išduoda. Nematau nieko blogo, kad ieškai.

Bet... kodėl nesieki kasdien dar stipresnės Didžiojo Bičiulio draugystės, pašnekesio su tuo, kuris niekad neišduoda?

„Marija išsirinko geriausiąją dalį“, – skaitome šventojoje Evangelijoje. – Štai ji prie Mokytojo, gerte geria Jo žodžius. Tariamai neveikli, ji meldžiasi ir myli. Vėliau lydi Jėzų, kai Jis mokydamas eina per miestus ir kaimus.

Kaip sunku Jį lydėti be maldos!

Sakai, nemoki melstis? Stok Dievo akivaizdon, ir kai tik ištarsi: „Viešpatie, nemoku melstis!...“, neabejok – tu jau pradėjai melstis.

Rašai man: „Melstis – tai kalbėti su Dievu. Bet – apie ką?“

Apie ką? Apie Jį, apie save: – džiaugsmą, liūdesį, sėkmes ir nesėkmes, kilnius tikslus, kasdienius rūpesčius..., silpnybes! Taip pat ir padėkos žodžius, ir prašymus, Meilę ir atsiteisimą.

Trumpai tariant, pažinti Jį ir pažinti save – „bendrauti!“

Et in meditatione mea exardescit ignis – ir man bemąstant užsidegė ugnis. Todėl ir eini į maldą: kad taptum laužu, gyva liepsna, skleidžiančia šilumą bei šviesą.

Todėl, kai nebežinosi kaip žengti pirmyn, kai pajusi, kad gęsti, nes pritrūkai ugniai kvapių malkų, mesk trumpučių poterių ir karštų trumpų maldų šakas bei lapus, kurie palaikys ugnį. Ir būsi gerai panaudojęs laiką.

Jautiesi toks varganas, jog prisipažįsti esąs nevertas, kad Dievas tave išgirstų... O Marijos nuopelnai? O tavo Viešpaties žaizdos? Ir... argi nesi Dievo vaikas?

Be to, Jis tave išklauso: quoniam bonus... quoniam in saeculum misericordia eius – nes Jisai geras, Jis gailestingas per amžius.

Tapo toks mažas – juk matai: Vaikas! – kad galėtum pasitikėdamas prie Jo artintis.

In te, Domine, speravi: tavim, Viešpatie, pasitikėjau. Dariau, ką galėjau kaip žmogus. Be to, meldžiausi ir nešiau savo kryžių. Ir ne veltui vyliausi, ir nenusivilsiu per amžius: non confundar in aeternum!

Jėzus kalba: „Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota, ieškokite ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta“.

Melskis. Kas gi žmogui žemėje galėtų geriau laiduoti sėkmę?

Nežinai, ką maldoj sakyti Viešpačiui. Nieko neprisimeni, nors iš tiesų norėtum su Juo pasitarti dėl daugelio dalykų. Tai va: pasižymėk per dieną klausimus, kuriuos norėtum apmąstyti Dievo akivaizdoje. Ir paskui su tais užrašais eik melstis.

Po kunigo ir konsekruotų mergelių maldų mieliausios Dievui yra vaikų ir ligonių maldos.

Eidamas melstis, tvirtai pasiryžk, kad neilginsi maldos, kai ji teikia paguodą, ir netrumpinsi, kai ji atrodo sausa.

Nesakyk Jėzui, kad maldoj lauki paguodos. Jei tau tai suteikiama, – padėkok. Visuomet Jam sakyk, kad trokšti ištvermės.

Būk ištvermingas maldoje. Ištverk, nors atrodytų, kad tavo pastangos bergždžios. Malda visuomet yra vaisinga.

Tavo protas nepaslankus, neveiklus; dedi tuščias pastangas rikiuoti mintis Dievo akivaizdoje: tikras atbukimas!

Nei tu stenkis, nei tu rūpinkis. Klausyk atidžiai: atėjo tavo širdies valanda.

Tuos žodžius, kurie tave sukrėtė per maldą, įsirėžk atmintin ir kartok neskubėdamas daug kartų per dieną.

Pernoctans in oratione Dei – praleido visą naktį melsdamasis Dievui. – Taip apie Viešpatį sako šv. Lukas. O tu? Kiek sykių esi buvęs toks atkaklus? Taigi…

Jei nebendrauji su Kristumi maldoje ir Duonoje, kaip tu padarysi Jį žinomą kitiems?

Man suprantama, kai man rašei: „Kasdien „valandėlę“ skiriu maldai. O, jei to nedaryčiau!“

Šventas – be maldos? Netikiu tokiu šventumu.

Plagijuodamas vieno užsienio autoriaus žodžius, pasakysiu tau, jog tavo, kaip apaštalo, gyvenimas vertas tiek, kiek verta tavo malda.

Jei nesi maldos žmogus, netikiu tavo ketinimų nuoširdumu, kai sakai, kad darbuojiesi dėl Kristaus.

Kartą man sakei, jog esi panašus į išklerusį laikrodį, kuris suskambina ne laiku: melsdamasis esi šaltas, sausas, nejautrus, o kita vertus, kai mažiausiai tikiesi, gatvėje tarp kasdienių rūpesčių, kai panyri į miesto gaudesį ir triukšmą ar susikaupi profesinio darbo tyloje, nejučia susivoki besimeldžiąs. Ne laiku? Nieko. Tik nepraleisk šitų savo laikrodžio dūžių tuščiai. Dvasia dvelkia, kur panorėjus.

Prajuokinai mane savo maldos nekantrumu. Sakei Jam: „Nenoriu pasenti, Jėzau... Per ilgu laukti, iki išvysiu Tave! Tuomet gal mano širdis nebus tokia jautri kaip dabar. Senam, man rodos, per vėlu. O dabar mano susijungimas su Tavimi būtų šaunesnis, nes myliu Tave jaunatviška Meile“.

Man patinka, kad gyveni tokiomis „atsiteisimo ambicijomis“. Sakei – už pasaulį!

Gerai. Tačiau pirmiausia – už savo dvasinę šeimą, giminaičius, šalies, kuri yra mūsų Tėvynė, žmones.

Sakei Jam: „Nepasitikėk manimi... O aš Tavim pasitikiu, Jėzau... Atsiduodu į Tavo rankas; ten palieku visa, ką turiu, – savo bėdas!“ Ir aš manau, jog tai labai gera malda.

Krikščionio malda niekada nėra monologas.

„Tylos minutės“. Palik jas tiems, kurie turi šaltas širdis. Mes, katalikai, Dievo vaikai, kalbamės su mūsų Tėvu, kuris yra danguje.

Neapleisk dvasinio skaitymo. Knygos išugdė daug šventųjų.

„Skaitydamas, – rašei man, – kaupiu kuro atsargą. Ji atrodo kaip negyva krūva, tačiau daugsyk kaip tik iš ten atmintis spontaniškai ištraukia tai, kas mano maldą pripildo gyvybės ir gyva liepsna uždega mano padėkos žodžius po Komunijos“.