Mokymasis

Tam, kuris gali būti mokytas, nedovanojama, jeigu toks nėra.

Mokymasis. Paklusnumas: non multa, sed multum (ne daug, bet gerai).

Meldies, apsimarini, dirbi tūkstantį apaštališkų darbų..., tačiau nesimokai. Tada neduosi naudos, kol nepasikeisi.

Mokymasis, profesinis lavinimasis mums yra svarbi pareiga.

Šiuolaikiniam apaštalui valanda mokymosi prilygsta valandai maldos.

Jei nori Dievui tarnauti savo protu, mokytis tau yra svarbi pareiga.

Dažnai eini sakramentų, meldiesi, esi skaistus... ir nesimokai... Nesakyk man, kad esi geras: esi tik gerutis.

Anksčiau, kai žmonių žinios – mokslas – buvo labai ribotos, atrodė, kad ir vienas mokytas žmogus gali apginti ir užtarti mūsų Šventąjį Tikėjimą.

Dabar, kai šiuolaikiniai tyrimai tokie platūs ir intensyvūs, apologetai turi pasidalyti darbą, kad visose srityse galėtų moksliškai ginti Bažnyčią.

Tu... negali kratytis šios pareigos.

Knygos. Nepirk jų nepasitaręs su išsimokslinusiais ir įžvalgiais krikščionimis. Šiaip gali nusipirkti bevertį ar žalingą dalyką.

Kaip dažnai žmonės mano, kad nešasi po pažastimi knygą, o pasirodo, jog tai šiukšlių nešulys!

Mokykis. Atkakliai studijuok. Kadangi turi būti druska ir šviesa, tau reikia žinių, pasirengimo.

O gal manai, kad tau, patogumų mėgėjui ir tinginiui, išmintis nukris iš dangaus?

Gerai, kad atkakliai mokaisi, jeigu taip pat atkakliai sieki vidinio gyvenimo.

Žinok, kad prieš mokydamas turi veikti. Coepit facere et docere – pradėjo veikti ir mokyti, – sako Šventasis Raštas apie Jėzų Kristų.

Pirmiausia – veikti. Kad tu ir aš išmoktume.

Dirbk! Kada būsi įsitraukęs į profesinį darbą, tobulės tavo sielos gyvenimas: ir tapsi vyriškesnis, nes atsikratysi tos tave naikinančios „liežuvavimo dvasios“.

Ugdytojau: nenuneigiamą uolumą, su kuriuo stengiesi pažinti ir taikyti geriausią metodą, kad tavo ugdytiniai įvaldytų pasaulio mokslą, panaudok ir krikščioniškai askezei pažinti bei taikyti, nes tai vienintelis metodas, galįs padėti jiems ir tau patobulėti.

Kultūra, kultūra! Gerai! Tegu niekas mūsų neaplenkia jos siekiant ir turint.

Tačiau nepamiršk, kad kultūra yra priemonė, o ne tikslas.

Studente: lavink tvirtą ir veiklų pamaldumą, pasižymėk moksle, jausk stiprų profesinio apaštalavimo troškimą. Ir pažadu, kad, taip energingai lavindamasis religijos ir mokslo srityse, greitai ir daug ko pasieksi.

Tesirūpini išsilavinti. O reikia ugdyti savo sielą. Tada dirbsi Kristui taip, kaip ir turi dirbti.

Kad Jis viešpatautų pasaulyje, reikia tokių, kurie, žvilgsnį nukreipę į dangų, autoritetingai darbuotųsi visose žmonių veiklos srityse ir iš ten – tyliai bei veiksmingai – atsidėtų profesinio pobūdžio apaštalavimui.

Tavo nerūpestingumas, apsileidimas, tingulys – tai bailumas ir išlepimas, kaip be paliovos kartoja tau sąžinė, o ne „kelias“.

Būk ramus, kai pareiški ortodoksinę nuomonę, nors tai ir sukelia tavęs klausančiųjų pasipiktinimą. Jų pasipiktinimas yra fariziejiškas.

Negana, kad, būdamas geras krikščionis, dar būtum ir mokytas. Jei negludini savo charakterio, jei savo stropumo ir išsimokslinimo nesuderini su geru išsiauklėjimu, nesuprantu, kaip galėtum tapti šventas. O jei ir esi mokytas – nors ir esi mokytas, – vis tiek turėtum būti pririštas prie prakartėlės, kaip koks mulas.

Su ta pernelyg savim pasitikinčioje laikysena daraisi nuobodus ir antipatiškas, daraisi juokingas, ir blogiausia, kad ne toks veiksmingas darosi tavo apaštalavimas.

Neužmiršk, kad net vidutinybės gali nusidėti įsivaizduodamos save visažinėmis.

Tavo patirties stoka veda tave prie šito pasipūtimo, tuštybės, prie to, kas, tavo manymu, pabrėžia tavo svarbą.

Prašau tave – pasitaisyk! Kad ir būdamas nemokša, gali iškilti į vadovaujančias pareigas (taip ne kartą yra buvę), ir jei savęs neįtikinsi, kad tam tau trūksta gebėjimų, atsisakysi išklausyti tuos, kurie geba patarti. Ir baisu pagalvoti, kiek žalos gali padaryti tavo blogas vadovavimas.

Neišpažinimas jokios religijos. Neutralumas. Tai vis seni mitai, tolydžio besistengiantys atgyti.

Ar kada bandei pasvarstyti, kokia nesąmonė būtų apleisti katalikybę stojant į universitetą, profesinę sąjungą arba tampant mokslinio susirinkimo ar parlamento nariu, tarytum tai būtų skrybėlė, kuri kabinama prie durų?

Tinkamai išnaudok laiką. Neužmiršk Viešpaties prakeikto figmedžio. Ir jis kai ką darė: lapojo. Kaip ir tu…

Nesakyk man, kad turi kuo pasiteisinti. Figmedžiui nepagelbėjo, rašo evangelistas, kad buvo ne figų metas, kai Viešpats atėjo pas jį jų ieškoti.

Ir paliko bevaisis visiems laikams.

Tie, kurie rūpinasi pasaulietiniais reikalais, sako, kad laikas – pinigai. Man atrodo, kad jis daugiau vertas. Mums, kurie rūpinamės sielų reikalais, laikas yra garbė!

Nesuprantu, kaip tu gali vadintis krikščionis ir gyventi neduodamas naudos, kaip dykūnas? Ar pamiršai Kristaus darbo gyvenimą?

Visos nuodėmės, – sakei man, – rodos, tik ir laukia pirmos dykinėjimo akimirkos. Iš tiesų, jau pats dykinėjimas, ko gero, yra nuodėmė!

Kas pasiaukoja dirbti Kristui, neturi turėti nė vieno laisvo momento, nes ilsėtis – tai nereiškia nieko neveikti: tai reiškia poilsį imantis veiklos, kuri reikalauja mažiau pastangų.

Dykinėti – tai kažkas nesuvokiama apaštališkos sielos vyrui.

Prie savo įprasto profesinio darbo pridėk antgamtinį motyvą ir būsi jį pašventinęs.