Negandos

Persekiojimų audra į naudą. Ką gali prarasti? Kas prarasta, to neprarasi.

Kai medis neišraunamas su šaknimis, – o nėra nei vėjo, nei viesulo, kuris galėtų išrauti Bažnyčios medį, – krinta tik sausos šakos. Ir gerai, kad jos krinta.

Sutinku: tas žmogus blogai su tavim pasielgė! Bet ar tu ne blogiau elgeisi su Dievu?

Jėzau, kur tik Tu praėjai, neliko nė vienos abejingos širdies. Arba Tave myli, arba Tavęs nekenčia.

Kai vyras apaštalas seka paskui Tave vykdydamas savo pareigą, ar galės mane nustebinti, – juk jis dar vienas Kristus! – kad sukelia panašią priešiškumo ar meilės reakciją?

Vėl! Sakė, rašė, už, prieš, geranoriškai ar ne visai, nutylėjo ir šmeižė, gyrė ir šlovino... kalbėjo nesąmones ir pagrįstus dalykus…

– Kvaily, paskutinis kvaily! Kai eini tiesiai link savo tikslo, galva ir širdis apsvaigusios Dievu, ar tau rūpi vėjo staugimas ar žiogo čirškimas, ar baubimas, urzgesys ar žvengimas?..

Beje... tatai neišvengiama: nenorėk laukams įstatyti duris.

Atsirišo liežuviai, ir tau teko pakęsti pažeminimus, kurie tave žeidė juo labiau, kad buvo netikėti.

Tau būtina antgamtiška reakcija yra atleisti – ir net prašyti atleidimo – ir pasinaudoti šia patirtimi, kad atsiplėštum nuo kūrinių.

Kai ateina kančia, panieka..., Kryžius, tu turi pasvarstyti: kas visa tai yra palyginti su tuo, ko nusipelniau?

Patiri didelę negandą? Slegia priešiškumas? Kartok, labai iš lėto, tartum skonėdamasis, šią stiprią ir vyrišką maldą:

„Teįvyksta, teišsipildo, tebūna pagirta ir amžinai garbinama virš visų dalykų teisingiausia ir mieliausia Dievo Valia. Amen. Amen“.

Užtikrinu tave, kad atgausi ramybę.

Kenti čia, šiame gyvenime, kuris tėra trumpas sapnas. Džiaukis, nes tave labai myli Dievas, tavo Tėvas, ir jei nestatysi kliūčių, po šito slogaus sapno siųs tau šaunų pabudimą.

Tau skaudu, kad nesusilauki padėkos už aną paslaugą. Atsakyk man į tokius du klausimus: ar tu taip jau esi dėkingas Jėzui Kristui?.. Ar sugebėjai padaryti šią paslaugą tikėdamasis padėkos žemėje?

Nežinau, ko tu būgštauji. Kristaus priešai niekad nebuvo per daug nuoseklūs.

Po Lozoriaus prikėlimo iš numirusių būtų turėję nusileisti ir išpažinti Jėzaus dievybę. Betgi ne: „Užmuškim tą, kuris duoda gyvenimą“, – sakė jie.

Ir šiandien taip pat kaip vakar.

Kovos ir kitų priešiškumo valandomis, kada galbūt „gerieji“ užvers tavo kelią kliūtimis, pakelk savo apaštalo širdį: išgirsk Jėzų, kalbantį apie garstyčių grūdelį ir raugą. Ir sakyk Jam: edissere nobis parabolam – išaiškink man palyginimą.

Ir jausi džiaugsmą, gėrėdamasis būsima pergale: štai dangaus paukščiai tavo besiskleidžiančio apaštalavimo medžio prieglobstyje; ir štai visa įrūgusi tešla.

Jei negandas sutinki suspausta širdimi, prarandi džiaugsmą bei ramybę, o iš šito išmėginimo rizikuoji nepešti dvasinės naudos.

Visuomeniniai įvykiai pastūmėjo tave savo noru užsisklęsti, o tai pagal sąlygas net blogiau nei būti uždarytam į kalėjimą. Patyrei savo asmenybės užtemimą.

Nerandi veiklos lauko: iš visų pusių egoizmas, smalsumas, nesusipratimai, šnabždai. Na, ir kas? Ar pamiršai, jog turi laisvą valią ir „vaiko“ galią? Jei nėra lapų ir žiedų (išorinės veiklos), tai nereiškia, jog neįmanomas šaknų dauginimasis ir aktyvumas (vidinis gyvenimas).

Dirbk: kita linkme pakryps reikalai ir tu duosi daugiau vaisių nei anksčiau, ir skanesnių.

Tave bara? Nepyk, kaip kad tau pataria puikybė. Galvok: kokie jie man atlaidūs! Kiek daug jie tikriausiai nutylėjo!

Kryžius, vargai, negandos: štai tavo dalia, kol gyveni. Tuo keliu ėjo Kristus, o mokinys nėra viršesnis už Mokytoją.

Sutinku, patiri didelį spaudimą, ir tai tave iš dalies pateisina. Bet ir tavo viduje esama bendrininkavimo – atidžiai įsižiūrėk, – ir čia nematau pateisinimo.

Ar negirdėjai iš Mokytojo lūpų palyginimo apie vynmedį ir atžalas? Pasiguosk: Jis iš tavęs reikalauja, nes esi vaisinga atžala. Ir apkarpo tave, ut fructum plus afferas – kad daugiau duotum vaisių.

Žinoma! Skauda, kai pjauna ir geni. Užtat vėliau kokie prisirpę vaisiai, kokia darbų branda!

Esi sunerimęs. Žiūrėk: kad ir kas atsitiktų tavo vidiniame gyvenime ar pasaulyje aplink tave, niekad neužmiršk, kad įvykių ar asmenų svarba yra labai santykinė. Nusiramink: palauk, kol praeis kiek laiko, o tada iš tolo ir be aistros stebėdamas įvykius ir žmones, išvysi perspektyvą, kiekvieną daiktą pastatydamas į jo vietą ir pagal tikrąjį jo dydį.

Jei taip veiksi, būsi teisingesnis ir išvengsi daugelio rūpesčių.

Bloga naktis bloguose nakvynės namuose. Kalbama, jog taip Motina Jėzaus Teresė nusakė šį žemės gyvenimą. Taiklus palyginimas, ar ne?

Apsilankymas garsiame vienuolyne. Svetimšalei poniai suspaudė širdį matant pastato varganumą: „Jūsų gyvenimas turbūt labai sunkus, ar ne?“ – O vienuolis patenkintas tepasakė: „Ko norėjai, brolau, tą ir turi, kaip pasiklojai, taip ir miegi“.

Tą patį, ką aną šventą vyrą girdėjau sakant su pasitenkinimu, tau turiu tarti su skausmu, kai man pasakoji, kad nesi laimingas.

Krimstis? Niekad! Nes tai reiškia prarasti ramybę.

Fizinis išsekimas. Esi... nusivaręs. Pailsėk. Nutrauk tą išorinę veiklą. Pasitark su gydytoju. Paklusk ir nusimesk visus rūpesčius.

Greitai sugrįši prie įprasto gyvenimo ir pagerinsi, jei esi ištikimas, savo apaštalavimą.