Nuolankumas

Kai girdi triumfo plojimus, tegu tavo ausyse aidi ir juokas, kurį sukeli savo nesėkmėmis.

Nenorėk būti kaip ta paauksuota vėtrungė virš didelio pastato: kad ir kaip ji blizgėtų ir aukštai būtų, pastatas nuo to tvirtesnis nepasidarys.

Duok Dieve, kad tu būtum kaip senas tašytas akmuo, slypįs pamatuose, po žeme, kur niekas tavęs nemato: tavo dėka namas nesugrius.

Kuo labiau esu keliamas, mano Jėzau, tuo labiau mane nužemink mano širdyje, leisdamas pažinti, kas buvau ir kas būsiu, jei mane apleisi.

Neužmiršk, kad esi... šiukšlių dėžė. Todėl jei kartais dieviškasis Sodininkas imasi tavęs, tave išgramdo, išvalo... ir pripildo puikiausių žiedų, nei aromatu, nei spalvomis, kurios pagražina tavo bjaurumą, nėra ko tau didžiuotis.

Nusižemink: ar nežinai, kad esi atliekų indas?

Kada pats save pamatysi, koks esi, tau atrodys visai suprantama, kodėl tave niekina.

Nuolankus esi ne tada, kai pats save žemini, o tada, kai kiti tave žemina, o tu tatai nukenti dėl Kristaus.

Jei save pažintum, džiaugtumeis esąs niekinamas, ir verktų tavo širdis dėl išaukštinimo bei pagyrimų.

Nesisielok, kad kiti mato tavo klaidas. Skaudinti tau širdį turėtų Dievo įžeidimas ir blogas tavo pavyzdys.

Be to, tegu žino, koks esi, ir tegu tave niekina. Lai tavęs neliūdina, jei esi niekas, nes tuomet Jėzus turi tave visko pripildyti.

Jei veiktum pagal kylančius iš širdies ir proto tau diktuojamus impulsus, nuolat gulėtum veidu į žemę, išsitiesęs, kaip nešvarus, šlykštus ir pasibjaurėtinas kirminas... prieš Viešpatį Dievą, kuris taip tave pakenčia.

Kokia didelė yra nuolankumo vertė! Quia respexit humilitatem... Aukščiau tikėjimo, meilės, nesutepto tyrumo, mūsų Motinos džiaugsmo himnas Zakarijo namuose skelbia štai ką:

„Nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“.

Esi nešvari ir puolusi dulkė. Nors Šventosios Dvasios dvelksmas iškeltų tave virš visų žemės dalykų ir leistų tau žibėti lyg auksui, aukštybėse savo menkyste atspindint Teisingumo Saulės karališkus spindulius, neužmiršk savo varganumo.

Vienas puikybės akimirksnis vėl numestų tave žemėn, ir nustotum buvęs šviesa, kad virstum purvu.

Tu... puikuojies? – Kuo gi?

Puikybė? O kam?.. Netrukus – po kažkiek metų, o gal dienų – pavirsi smirdančios dvėselėnos krūva: kirminai, dvokiantys skysčiai, nešvarūs įkapių likučiai... Ir niekas žemėje tavęs neprisimins.

Kad ir koks tu mokytas, žinomas, iškalbus, galingas: jei nesi nuolankus, esi nieko nevertas. Atkirsk, išrauk tą „aš“, tą egoizmą, kuris tave visiškai užvaldęs, – Dievas tau padės – tada galėsi pradėti dirbti Kristui, stoti į paskutinę Jo apaštalų kariuomenės gretą.

Šis netikras nuolankumas tau patogus: taigi tu, toksai nuolankus, imi ir atsisakai teisių... kurios iš tikrųjų yra pareigos.

Nuolankiai pripažink savo silpnumą, kad galėtum drauge su Apaštalu tarti: cum enim infirmor, tunc potens sum – nes, būdamas silpnas, esu galingas.

„Tėve, kaip galite pakęsti tiek šiukšlių?“ – sakei man po gailesčio kupinos išpažinties.

Patylėjau galvodamas, kad jei tavo nuolankumas verčia tave jaustis šiukšle, šiukšlių krūva, mes dar galėsim iš to tavo varganumo padaryti kai ką didinga.

Žiūrėk, koks nuolankus yra mūsų Jėzus: Jeruzalėje Jam sostu pabuvo asilėlis!..

Nuolankumas yra ir vienas iš gerųjų kelių vidinei ramybei pasiekti. Tai Jis pasakė: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“.

Tai ne nuolankumo stoka, jeigu suvoki, jog tavo siela daro pažangą. Už tai gali dėkoti Dievui.

Bet neužmiršk, kad tebesi vargeta, kuris vilki geru drabužiu, bet... skolintu.

Savęs paties pažinimas tartum už rankos veda mus į nuolankumą.

Tavo ryžto ginti apaštalavimo, į kurį esi įsitraukęs, dvasią ir taisykles neturi susilpninti netikras nuolankumas. Šis ryžtas – tai ne puikybė, o kertinė dorybė – tvirtumas.

Tai dėl puikybės. Jau patikėjai, kad gali padaryti viską pats vienas. Tik akimirką buvai paliktas vienas ir parvirtai žemyn galva. Būk nuolankus, ir tau nepristigs ypatingos Jo paramos.

Dabar jau vyk šalin tas išdidžias mintis: esi tas pats, kas ir teptukas dailininko rankoje. Ir niekas daugiau.

Sakyk man, ko vertas teptukas, jei trukdo dailininkui dirbti?

Kad taptum nuolankus, tau, tokiam tuščiam ir pernelyg vertinančiam save, užteks apmąstyti šiuos Izaijo žodžius: esi „vandens ar rasos lašas, kurį krintantį žemėn vos galima įžiūrėti“.