Pašaukimas

Kodėl neatsiduodi Dievui kartą visam laikui..., iš tikrųjų... dabar pat!?

Jei aiškiai regi savo kelią, ženk juo. Kodėl neatsikratai bailumo, kuris tave sulaiko?

„Eikite, skelbkite Evangeliją... Aš būsiu su jumis...“ Taip pasakė Jėzus... ir pasakė taip tau.

Pagirtinas patriotinis užsidegimas daugelį žmonių paskatina paversti savo gyvenimą „tarnyba“ ar „karyba“. Nepamiršk, kad ir Kristus turi „karių“ ir išrinktų savo „tarnybai“ žmonių.

Et regni eius non erit finis – Jo viešpatavimui nebus galo! Ar tau ne džiugu dirbti dėl tokios viešpatystės?

Nesciebatis quia in his quae Patris mei sunt oportet me esse? – argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?

Tai paauglio Jėzaus atsakymas. Ir atsakymas tokiai motinai, kokia buvo Jo Motina, kuri jau tris dienas Jo ieškojo, manydama pražuvus. Atsakymas, kurį papildo šie šventojo Mato perteikti Kristaus žodžiai: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs“.

Esi per daug naivus, kai apie apaštalavimo darbų vertę sprendi iš išorės. Pagal šį kriterijų turėtum labiau vertinti anglių maišą nei deimantų saują.

Dabar, kada Jam atsidavei, prašyk Jį naujo gyvenimo, naujo „antspaudo“ – tavo, kaip Dievo žmogaus, misijos autentiškumui patvirtinti.

Visa tai – tavo idealas, tavo pašaukimas – yra... beprotybė. Ir kiti – tavo draugai, tavo broliai – yra bepročiai…

Ar kada nors nesi girdėjęs giliai savyje šito šauksmo? Ryžtingai atsakyk, jog dėkoji Dievui už garbę priklausyti šiam „beprotnamiui“.

Rašai man: „Toks didelis noras, kurį visi turime, kad „tai“ sektųsi ir plėstųsi, regis, ima virsti nekantrumu. Kada gi sprogs, kada pratrūks..., kada pamatysime pasaulį esant mūsų?“

Ir priduri: „Noras neliks bevertis, jei jį išliesime Viešpačiui „priversti“, prie Jo pristodami: tada būsime šauniai panaudoję laiką“.

Galiu suprasti tavo kančią, kai priverstinai neveiklus svarstai apie užduotį, kurią dar reikia atlikti. Tavo širdis netelpa planetoje, o turi prisitaikyti... prie smulkaus tarnybinio darbo.

Tiktai kuriam laikui atidėliosime tą fiat?..

Neabejok: tavo pašaukimas yra didžiausia malonė, kokią Viešpats galėjo tau suteikti. Padėkok Jam už tai.

Kokį gailestį kelia šitos minios žmonių – aukštojo ir žemojo, ir viduriniojo sluoksnio, – neturinčių jokio idealo! Atrodo, lyg nežinotų turį sielą: jie yra... masė, banda..., kaimenė.

Jėzau: mes tavo Gailestingosios Meilės padedami masę paversim kariauna, bandą – kariuomene, o iš kaimenės ištrauksime ir apvalysime tuos, kurie jau nebenori būti purvini.

Dievo darbai nėra nei svertas, nei pakopa.

Viešpatie, padaryk mus bepročiais ta užkrečiama beprotybe, kuri daugelį patrauktų į Tavo apaštalavimą.

Nonne cor nostrum ardens erat in nobis, dum loqueretur in via? Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai Jis kelyje mums kalbėjo?

Jei esi apaštalas, šie mokinių iš Emauso žodžiai turėtų savaime ištrūkti iš tavo profesijos draugų lūpų sutikus tave gyvenimo kelyje.

Eik apaštalauti, kad atiduotum Jam viską, o ne kad ieškotum ko nors žemiško.

Panoręs, kad taptum apaštalu, Viešpats tau priminė – kad niekada to neužmirštum – jog esi „Dievo sūnus“.

Kiekvienas jūsų turi stengtis būti apaštalų apaštalu.

Apaštalo siela, tu esi druska. Bonum est sal – druska geras daiktas, – skaitome Evangelijoje, – si autem sal evanuerit – bet jei druska nustotų sūrumo..., ji niekam nebetinka, nei dirvai, nei mėšlui; ji išberiama laukan kaip niekam tikusi.

Tu esi druska, apaštalo siela, bet jei nustoji sūrumo…

Mano sūnau, jei myli savo apaštalavimą, būk tikras, kad myli Dievą.

Tą dieną, kada gerai „jausi“ savo apaštalavimą, jis tau bus šarvai, atlaikantys visus tavųjų žemės ir pragaro priešų užpuolimus.

Visuomet melsk ištvermės sau ir savo apaštalavimo bendražygiams, nes mūsų priešas nelabasis net per daug gerai žino, kad esate jo didžiausi priešai..., ir kokį malonumą jam teikia nuopuolis jūsų gretose!

Kaip stropūs vienuoliai trokšta žinoti, kaip gyveno jų ordino ar kongregacijos pirmeiviai, kad sektų jų pavyzdžiu, taip ir tu, uolus krikščioni, stenkis pažinti ir perimti Jėzaus mokinių, kurie bendravo su Petru ir Paulium, ir Jonu ir beveik buvo Mokytojo Mirties ir Prisikėlimo liudininkai, gyvenimą.

Klausi manęs..., ir tau atsakau: tau tobulėti – tai tobulai gyventi toje vietoje, turint tas pareigas ir padėtį, kur Dievas, vyresnybei tarpininkaujant, tave paskyrė.

Melskitės vieni už kitus. Šitas silpsta?.. Ir kitas?..

Ir toliau melskitės neprarasdami ramybės. Kai kurie pasišalina? Pražūva?.. Viešpats yra jus suskaičiavęs nuo amžių amžinųjų!

Tu teisus. „Nuo viršūnės, – rašai man, – visur, kiek tik akys užmato, – daugelio kilometrų spinduliu – nematyti nė vienos lygumos: už kiekvieno kalno – kitas. Kai kur, rodos, kraštovaizdis susilygina, tačiau miglai išsisklaidžius atsidengia lig tol paslėptas kalnynas“.

Toks yra ir turi būti tavo apaštalavimo horizontas: reikia apkeliauti pasaulį. Tačiau nėra jums nutiestų kelių... Juos patys išminsit per kalnus, išmušit juos savo žingsniais.