Paskutinieji dalykai

„Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas“. Vadinasi, nusidėjėlis turi savo valandą?

Taip..., ir Dievas – savo amžinybę!

Jeigu esi apaštalas, mirtis tau bus gera draugė, kuri lengvina tau kelią.

Ar esi matęs, kaip liūdną rudens popietę krinta nuvytę lapai? Taip kas dieną krinta sielos amžinybėn: ateis diena, kai nukritęs lapas būsi tu.

Ar nesi girdėjęs, kokiu liūdnu balsu aimanuoja pasaulietiški žmonės, kad „kiekvieną dieną pragyventi reiškia truputį numirti“?..

Na, o aš tau sakau: džiaukis, apaštalo siela, nes kiekviena pragyventa diena tave priartina prie Gyvenimo.

„Kai ką“ mirtis stingdo ir užklumpa. Mus mirtis – Gyvenimas – drąsina ir skatina.

Jiems tatai – pabaiga, o mums – pradžia.

Nebijok mirties. Priimk ją jau dabar, didžiadvasiškai... kada Dievas panorės... kaip Dievas panorės... kur Dievas panorės. Neabejok: ji ateis tokiu metu, tokioje vietoje ir taip, kaip bus tinkamiausia, siunčiama Dievo, tavo Tėvo. Sveika atvykusi, mūsų sese mirtie!

Ar pakriktų kokia pasaulio dalis, jei manęs nebūtų, jei mirčiau?

Ar matai, kaip fiziškai skaidosi mylimo asmens lavonas į dvokiančius skysčius? Štai kas yra gražus kūnas! Mąstyk apie tai ir daryk išvadas.

Man atrodo neįmanoma, jog tavęs nesujaudintų Valdeso Lealo¹ paveikslai, kuriuose ryškiai pavaizduota, kaip pūva daugelio įžymybių – vyskupų, Kalatravos ordino riterių – lavonai.

Na, o Gandijos hercogo² dejonė: nebetarnauti valdovui, kurį iš manęs gali atimti mirtis?

Man kalbi apie „didvyrišką“ mirtį. Ar nemanai, kad „didvyriškiau“ mirti nepastebimai geroje lovoje, kaip kokiam miesčioniui, tačiau nuo Meilės ligos?

Tu – jei esi apaštalas – nemirsi. Persikelsi į kitus namus, ir nieko daugiau.

„Ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“, – meldžiamės Tikėjimo išpažinimu. Duok Dieve, kad nepamestum iš akių šito teismo, ir šito teisingumo, ir... šito Teisėjo.

Ar tavo siela nedega troškimu, kad Dievas, tavo Tėvas, būtų patenkintas, kai ateis metas tave teisti?

Supasaulėjusios sielos labai linkusios prisiminti Viešpaties Gailestingumą. Ir taip semiasi drąsos toliau paikioti.

Teisybė, kad Dievas, mūsų Viešpats, yra be galo gailestingas, bet Jis ir be galo teisingas: yra teismas, ir Jis yra Teisėjas.

Drąsos! Ar nežinai, ką šventasis Paulius rašo korintiečiams, kad „kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą“?

Pragaras yra. Tvirtinimas, kuris tau atrodo nuvalkiotas. Pakartosiu tau jį: pragaras yra!

Būk mano aidas: progai pasitaikius, pakartok jį tam draugui... ir anam.

Paklausyk manęs, žmogau, lig ausų paniręs savo moksle: tavo mokslas negali man nuneigti tiesos, kad velnias veikia. Mano Motina Šventoji Bažnyčia jau daug metų įsako Kunigams kiekvieną dieną altoriaus papėdėj šauktis šventojo Mykolo contra nequitiam et insidias diaboli – prieš blogį ir velnio klastas. Tai ir pagirtinas asmeninio pamaldumo būdas.

Dangus: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli“.

Ar šie apaštalo apreiškimai neskatina tavęs kovoti?

Visados. Visiems laikams! – Žodžiai, nuvalkioti žmogaus troškimo pratęsti – įamžinti – tai, kas malonu.

Melagingi žodžiai žemėje, kur viskas pasibaigia.

Žemėje viskas nuolat nyksta: malonumas dar nė neprasidėjo, o jau baigiasi.