Prozelitizmas

Ar nesinori jums sušukti jaunimui, kuris bruzda aplink jus: „Bepročiai! Palikite tuos žemiškus dalykus, kurie sumenkina širdį... ir dažnu sykiu ją daro niekingą..., palikite tai ir eikite su mumis paskui Meilę“?

Tau trūksta „virpulio“. Tai priežastis, dėl kurios nedaugelį paskui save tepatrauki. Atrodo, lyg nebūtum gerai įsitikinęs tuo, ką laimi, palikdamas dėl Kristaus šiuos žemės dalykus.

Palygink: šimtas už vieną ir amžinasis gyvenimas! Ar tau atrodo menki mainai?

Duc in altum – irkis į gilumą! Atmesk pesimizmą, kuris paverčia tave bailiu. Et laxate retia vestra in capturam – ir užmesk tinklą valksmui.

Ar nemanai, kad ir tu gali sakyti kaip Petras: in nomine tuo, laxabo rete – Jėzau, Tavo vardu ieškosiu sielų?

Prozelitizmas – aiškus tikro stropumo ženklas.

Išėjo sėjėjas sėti... Berk plačiu mostu, apaštalo siela. Malonės vėjas nuneš tavo sėklą, jei vaga, kur sėkla krito, yra neverta... Sėk ir neabejok: sėkla sudygs ir duos vaisių.

Geru pavyzdžiu sėjama gera sėkla; o artimo meilė visus įpareigoja sėti.

Menka tavoji meilė, jei nejauti užsidegimo gelbėti visas sielas. – Skurdi tavoji meilė, jei netrokšti savo beprotybe užkrėsti kitus apaštalus.

Žinai, kad tavo kelias nėra aiškus. Ir tai todėl, jog nesekdamas paskui Jėzų iš arti, tu visada lieki sutemose.

Ko delsi pasiryžti?

Įrodymai?... Kokius įrodymus galėtų pateikti vargšas Ignotas mokytajam Pranciškui Ksaverui?

Tai, kas tave stebina, man atrodo normalu: kad Dievas ieškojo tavęs, kai dirbai savo profesinį darbą.

Taip jis ieškojo pirmųjų: Petro, Andriejaus, Jono ir Jokūbo prie tinklų; Mato – sėdinčio prie mokesčių rinkėjų stalo.

O Pauliaus – čia tai bent! – ieškojo besistengiančio sunaikinti krikščionybės sėklą.

Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Rogate ergo! Melskite tad pjūties Šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.

Malda yra veiksmingiausias prozelitizmo įrankis.

Dar tebeskamba pasauly anas dieviškas šauksmas: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ – O tu matai: vos ne viskas yra užgesę…

Ar neįsidrąsinsi plėsti gaisrą?

Norėjai į savo apaštalavimą įtraukti aną mokytą žmogų, tą kitą įtakingąjį, aną kupiną apdairumo ir dorybių.

Melskis, aukok aukas ir veik juos savo pavyzdžiu ir savo žodžiu. – Neateina! – Neprarask dvasios ramybės: vadinasi, jų nereikia.

Ar manai, kad nebuvo mokytų, įtakingų, protingų ir dorybingų Petro amžininkų, kurie būtų galėję apaštalauti, ne tik pirmieji dvylika?

Man sakė, kad turi sugebėjimą, „kabliuką“ patraukti sieloms į savo kelią.

Padėkok Dievui už šią dovaną: šaunu būti įrankiu kitiems įrankiams surasti!

Padėk man maldauti: Jėzau, sielų!.. Apaštalinių sielų! Jos Tau, Tavo garbei.

Matysi, kaip galų gale Jis mus išklausys.

Klausyk: ar čia... neatsirastų vieno... ar dviejų, kurie mus gerai suprastų?

Sakyk jam... štai šitam žmogui, kad man reikia penkiasdešimties tokių, kurie myli Jėzų Kristų labiau už viską.

Apie šį savo draugą man sakai, kad dažnai eina sakramentų, kad tyrai gyvena ir yra geras studentas, tačiau „neužkimba“: jei tik jam kalbi apie pasiaukojimą ir apaštalavimą, nuliūsta ir ima tavęs šalintis.

Nesirūpink. Tai ne tavo stropumo pralaimėjimas: tai grynai tas pats atvejis, apie kurį pasakoja evangelistas: „Jei nori būti tobulas, eik ir parduok, ką turi, ir išdalink vargšams“ (auka)... „Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (apaštalavimas).

Jaunuolis abiit tristis – irgi nuliūdęs pasišalino: nenorėjo atsiliepti malonei.

„Gera žinia: dar vienas beprotis!“ – Pakilus ir džiaugsmingas „žvejo“ laiškas.

Tegu Dievas pripildo tavo tinklus!

Prozelitizmas. Kas gi netrokšta įamžinti savo apaštalavimo?

Šis tave ėdantis prozelitizmo įkarštis yra tikras tavo pasiaukojimo ženklas.

Atsimeni? Jau vakarėjo, kai mudu pradėjom bendrą maldą. Arti buvo girdėti vandens čiurlenimas. Ir dar Kastilijos miesto ramybėje aiškiai girdėjom balsus, šnekančius šimtu kalbų, kurie nerimastingai mums šaukė, jog dar nepažįsta Kristaus.

Nesislėpdamas pabučiavai Nukryžiuotąjį ir prašei Jį padaryti tave apaštalų apaštalu.

Puikiai suprantu, kad labai myli savo Tėvynę ir artimuosius ir vis dėlto, nepaisant tų saitų, nekantriai lauki akimirkos, kada galėsi leistis tolimon kelionėn per žemynus ir jūras, nes tau neduoda ramybės pjūties troškimas.