Širdis

Man darai įspūdį, lyg nešiotum širdį rankoje siūlydamas kaip prekę: kas jos nori?

Jei ji nepatiks jokiam Dievo kūriniui, tada pasiūlysi ją Dievui.

Manai, kad ir šventieji taip elgėsi?

Kūriniai – tau? Visi kūriniai – Dievui, o jeigu kartais tau, tebūnie tau dėl Dievo.

Kam tau lenktis gerti iš pasaulio paguodos pelkių, kai savo troškulį gali numalšinti iš versmių, kurios trykšta iki amžinojo gyvenimo?

Atsipalaiduok nuo kūrinių, kol liksi be jų nuogas. Nes velnias, – sako popiežius šventasis Grigalius, – nieko savo neturi šiame pasaulyje, ir kovon stoja nuogas. Jei apsirengęs eisi prieš jį į kovą, greit parkrisi, nes turės už ko tave nučiupti.

Atrodo, tarsi tavasis Angelas tau sakytų: tavo širdis tokia kupina žmogiško prieraišumo!... Ir tu, vadinasi, nori, kad Angelas Sargas tatai sergėtų?

Atsižadėjimas. Kaip tai sunku! O, kad mane su pasauliu jungtų tik trys vinys, o savo kūnu tejausčiau Kryžių!

Ar nenujauti, kad tavęs laukia didesnė ramybė ir glaudesnis ryšys, kada būsi atsidėkojęs už nepaprastą malonę, kuri iš tavęs reikalauja visiško atsižadėjimo?

Kovok dėl Jo, kad Jam patiktum: tačiau stiprink savo viltį.

Eik, pakiliai ir tarsi vaikas tark Jam: „Ką gi tokio man žadi duoti, jeigu „to“ iš manęs reikalauji?“

Bijai tapti visiems šaltas ir abejingas. Taip nori nuo visko atitolti!

Atsikratyk šio būgštavimo: jei esi Kristaus – visas Kristaus! – tai visiems turėsi – irgi iš Kristaus – ugnies, šviesos ir šilumos.

Jėzus nesitenkina „pasidalijimu“: Jis nori visko.

Nenori paklusti Dievo Valiai... ir vietoj to prisitaikai prie bet kurio kūrinio valios.

Neiškraipyk man dalykų: jeigu pats Dievas tau save duoda, tai kam tas prisirišimas prie kūrinių?

Štai jau ir ašaros. Skauda, ar ne? Žinoma! Taigi todėl šičia tau ir sudavė.

Silpsta tavo širdis ir ieškai žemėje į ką įsikibti. Gerai; tačiau saugokis, kad ramstis, kurio griebiesi stengdamasis išsilaikyti, nepavirstų tempiančiu tave žemyn negyvu svoriu, pavergiančiomis grandinėmis.

Sakyk man, sakyk: tai... draugystė ar – pančiai?

Švaistais! švelnumu. Ir aš tau sakau: meilė savo artimui – taip, visada. Tačiau – atidžiai klausyk, apaštalo siela, – Kristaus, ir vien tik Jam, yra tas kitas jausmas, kurį Viešpats pats įdiegė tavo krūtinėn. Beje, ar ne tiesa, kad atitraukus kokį širdies skląstį, – o reikia jų bent septynių, – ne sykį tavo antgamtiniam horizonte liko plaukioti abejonės debesėlis, ir nors tavo intencija būtų tyra, susikrimtęs savęs klausi: ar ne per daug rodžiau savo meilę?

Širdies dalykai – į šalį. Pirmiausia – pareiga. Bet vykdydamas pareigą, įdėk visą širdį. O tai yra švelnumas.

„Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin!“ – Vargšė širdis, kuri kaip tik tave piktina!

Spausk ją, sugniaužk delnuose, tik neguosk jos. O kai prašys paguodos, kilnaus gailesčio užlietas, lėtai, pasitikėdamas tark: „Širdie, o širdie, ant Kryžiaus, širdie, ant Kryžiaus!“

Kaip gyvuoja toji širdis? Nesirūpink: šventieji, kurie buvo visiškai normalios būtybės, tokios kaip tu ir kaip aš, jautė šituos „natūralius“ polinkius. O jei nebūtų jautę, jų „antgamtinis“ atsakas išlaikyti širdį – sielą ir kūną – vien Dievui, užuot atidavus ją kokiam kūriniui, mažai tebūtų turėjęs nuopelnų.

Todėl jei matomas kelias, manau, kad širdies silpnybė neturi būti kliūtis pasiryžusiai ir „stipriai įsimylėjusiai“ sielai.

Tu..., kuris dėl mažos žemiškos meilės perėjai tokias begėdystes, ar tikrai tiki, kad myli Kristų, jei nenori iškęsti – dėl Jo! – šito pažeminimo?

Rašai man: „Tėve, jaučiu... lyg danties gėlimą širdy“. Nesijuokiu, nes suprantu, kad tau reikia gero dantisto, kuris išrautų ne vieną šaknį.

Kad tik tu leistumeis!

„Ak, kad iš pat pradžių bučiau liovęsis!“ – sakei man. Duok Dieve, kad tik tau nereiktų pavėluotai dar sykį taip sušukti.

„Man buvo linksma klausytis jus kalbant apie „sąskaitą“, kurios mūsų Viešpats iš jūsų pareikalausiąs. Ne, jums visiems Jis nebus teisėjas – griežtąja šio žodžio prasme, – o tik Jėzus“. – Toks švento Vyskupo sakinys paguodė ne vieną varginamą širdį, visiškai gali paguosti ir tavąją.

Skausmas tave parbloškia, nes jį priimi kaip bailys. Sutik jį drąsiai, krikščionio dvasia, ir jį vertinsi kaip lobį.

Koks aiškus kelias! Kokios akivaizdžios kliūtys!.. Kokie puikūs ginklai joms nugalėti!.. Ir vis dėlto kiek nuklydimų ir apsirikimų! Ar ne tiesa?

Tai plona gija – grandinėlė: kaltinės geležies grandinėlė, – kurią mudu pažįstame ir kurios nutraukti tu nenori, tai ji tave patraukia iš kelio, suklupdo ir net pargriauna.

Ko lauki? Nutrauk ją... ir – į priekį!

Toji Meilė... tikrai verta bent kokios meilės!