Šventas tyrumas

Šventas tyrumas Dievo duodamas, kai nuolankiai jo prašoma.

Koks gražus yra šventas tyrumas! Tačiau jis nei šventas, nei Dievui malonus, jei atskiriame jį nuo artimo meilės.

Artimo meilė – tai sėkla, kuri augs ir duos gardžiausius vaisius, jei bus laistoma tyrumo vandeniu.

Be artimo meilės tyrumas yra bevaisis ir sterilūs jo vandenys sielas paverčia purvynu, nešvaria bala, iš kurios kyla puikybės smarvė.

Tyrumas? – klausia. Ir šypteli. Tai tie patys, kurie į vedybinį gyvenimą ateina nustekentu kūnu ir nusivylusia siela.

Pažadu jums knygą, – jei Dievas man padės, – kuri galėtų vadintis „Celibatas, Santuoka ir Tyrumas“.

Reikia vyriškumo ir tyrumo kryžiaus žygio, kuris sustabdytų ir panaikintų griaunamąjį darbą tų, kurie mano, kad žmogus tėra gyvulys.

Tas kryžiaus žygis – tai jūsų darbas.

Daugelis ir pasaulyje gyvena kaip angelai.

O tu... kodėl gi ne?

Kai tvirtai pasiryši gyventi dorą gyvenimą, skaistybė nebus tau našta: bus triumfo karūna.

Gydytojau apaštale, man rašei: „Visi iš patirties žinome, kad išlikti tyri galime tik neprarasdami budrumo, dažnai eidami Sakramentų ir užgesindami pirmąsias aistrų kibirkštis, kol neįsiliepsnojo ugnis. Ir kaip tik tarp skaisčiųjų sutinkama visais atžvilgiais doriausių žmonių. O tarp geidulingųjų daugiausia būna baikščių, savanaudžių, suktų ir žiaurių, – tai vyriškumo stokos požymiai.“

Norėčiau, – sakei man, – kad Jonas, jaunasis apaštalas, pasitikėtų manimi ir duotų man patarimų, ir padrąsintų mane siekti širdies tyrumo.

Jei iš tiesų to trokšti, pasakyk jam pats: ir pasijusi padrąsintas, ir gausi patarimą.

Rajumas yra netyrumo avangardas.

Nesileiski su geidulingumu į kalbas – nepaisyk jo.

Padorumas ir kuklumas – tai jaunesnieji tyrumo broliai.

Be švento tyrumo neįmanomas atkaklus ir ištvermingas apaštalavimas.

Nuplėšk, Jėzau, tą nešvarią gašlumo pūlių plutą nuo mano širdies, kad siela pajustų Parakleto dvelksmą ir jam lengvai paklustų.

Niekados nekalbėk, net apgailestaudamas, apie netyrus dalykus, įvykius. Suprask, kad tie dalykai prilimpa labiau nei degutas. Keisk pokalbio temą, o jeigu tai neįmanoma, tęsk ją primindamas, koks reikalingas ir gražus yra šventas tyrumas – dorybė žmonių, kurie žino, ko verta jų siela.

Nepasiduok bailumui būti „drąsiam“. Bėk!

Šventieji nebuvo anomalios būtybės, ligoniai, kurių atvejus turėtų studijuoti šiuolaikiniai gydytojai.

Jie buvo ir yra normalūs žmonės, su kūnu ir krauju – kaip ir tu. Ir laimėjo.

„Nors kūnas ir šilkais aptaisytas...“ Tau tai sakysiu pamatęs tave svyruojantį prieš pagundą, kuri slepia netyrumą po meno, mokslo... pagaliau artimo meilės vardu!

Pasakysiu senos ispanų patarlės žodžius: „Nors kūnas ir šilkais aptaisytas, vis tiek kūnas“.

O, kad žinotumei, ko esi vertas!..

Tą tau pasako šventasis Paulius: esi brangiai – pretio magno – nupirktas.

Ir priduria: glorificate et portate Deum in corpore vestro – šlovink Dievą ir nešiok Jį savo kūne.

Jei kada ieškojai kompanijos geiduliams patenkinti... kokia vienatvė paskui!

Tik pamanyk, kad dėl akimirkos pasitenkinimo, kuris tau paliko tulžies ir kartėlio nuosėdas, praradai man kelią!

Infelix ego homo! quis me liberabit de corpore mortis huius? – Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno? – Taip šaukia šventasis Paulius. Būk drąsus: jis irgi grūmėsi.

Pagundos valandą pagalvok apie Meilę, kuri tavęs laukia danguje: puoselėki vilties dorybę – tai nėra kilnumo stoka.

Kad ir kas atsitiktų, nesirūpink, kol tu nesutinki. Nes tik valia gali atverti širdies duris ir įsileisti tą bjaurastį.

Savo sieloj, rodos, fiziškai girdi: „Ak, jau tie religijos prietarai!“ O vėliau – vargšo mūsų puolusio kūno visų menkybių – „jo teisių“! – iškalbingas gynimas.

Kada tau taip atsitinka, sakyk nelabajam, kad yra prigimties įstatymas ir Dievo įstatymas, ir Dievas!.. O yra ir pragaras.

Domine! – Viešpatie! si vis, potes me mundare – jei panorėsi, gali mane išgydyti.

Kokia graži malda, kad ją daug sykių kartotum kupinas raupsuotojo tikėjimo, kai tau atsitinka tai, ką žino Dievas ir tu, ką nutuokiu ir aš! Neilgai trukus išgirsi Mokytojo atsakymą: volo, mundare! – noriu, būk švarus!

Kad išsaugotų savo tyrumą, šventasis Pranciškus Asyžietis voliojosi sniego pusny, šventasis Benediktas šoko į erškėčių krūmą, šventasis Bernardas nėrė į ledinį vandenį... O ką padarei tu?

Nesuteptas Jono viso gyvenimo tyrumas padarė jį tvirtą priešais Kryžių. Kiti apaštalai bėga nuo Golgotos; o jis su Kristaus Motina lieka.

Nepamiršk, kad tyrumas grūdina, stiprina charakterį.

Madrido frontas. Dvi dešimtys karininkų taurioje ir linksmoje draugijoje. Suskamba daina, kita, dar viena ir dar viena…

O jaunutis leitenantas tamsiais ūseliais tebegirdi tik pirmąją:

„Padalytosios širdys oi man nemielos;

atiduodamas savo duodu ją visą“.

„Kas per mano nenoras atiduoti visą širdį!“ Ir malda liejosi – ramia ir plačia tėkme.