Šventosios Mišios

Labai svarbus apaštalo bruožas yra Mišių meilė.

Sakai: „Mišios ilgos“, o aš priduriu: „Nes tavo meilė trumpa“.

Ar ne keista, kad daugelis krikščionių, kurie būna tokie nepaslankūs ir net iškilmingi visuomenės gyvenime (jie niekur neskuba), ne itin stropiai atlikdami savo profesines pareigas, prie stalo ar poilsiaudami (irgi niekur neskuba), ima nekantrauti ir ragina Kunigą sutrumpinti, suglausti laiką, skirtą Švenčiausiajai Altoriaus Aukai?

„Gerai su Juo elkitės, gerai su Juo elkitės!“ – su ašarom akyse sakydavo vienas senas Prelatas ką tik jo įšventintiems Kunigams.

– Viešpatie! Kas man duotų balsą ir autoritetą, kad taip galėčiau šauktis į daugelio daugelio krikščionių klausą ir širdį!

Kaip verkė prie altoriaus laiptų anas jaunas, šventas kunigas, kuris užsitarnavo kankinio vainiką, prisiminęs vieną sielą, kuri turėdama mirtiną nuodėmę atėjo priimti Kristaus!

Ar taip Jam atsiteisi ir tu?

Jėzaus nuolankumas: Betliejuje, Nazarete, Kalvarijoje... Bet dar daugiau pažeminimo ir savęs apiplėšimo Švenčiausioje Ostijoje: daugiau nei prakartėlėje, Nazarete ir net ant Kryžiaus.

Todėl kaip turėčiau mylėti Mišias! („Mūsų“ Mišias, Jėzau…)

Kiek metų kasdien priimu Komuniją! Kitas jau būtų šventas, sakei man, – o aš vis toks pat!

– Sūnau, – atsakiau tau, ir – toliau kasdien eik Komunijos ir galvok: kas aš būčiau, jei nebūčiau priėmęs Komunijos?

Komunija, vienybė, bendravimas, pasitikėjimas – žodis, Duona, Meilė.

Eik Komunijos. Tai nėra pagarbos stoka. Eik Komunijos kaip tik šiandien, kai ką tik išsivadavai iš anų spąstų.

Ar užmiršai, ką sakė Jėzus: ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams?

Kai artiniesi prie Tabemakulio, atmink, kad Jis... tavęs laukia jau dvidešimt šimtmečių!

Štai Jį turi: tai Karalių Karalius ir Viešpačių Viešpats. Pasislėpęs Duonoje.

Ligi to nusižemino iš meilės tau.

Jis pasiliko čia dėl tavęs. Nemanyk, jog didelė pagarba susilaikyti nuo Komunijos, jei esi tinkamai pasirengęs. Nepagarba tik nevertai Jį priimti.

Koks malonių šaltinis yra dvasinė Komunija! – Dažnai ją praktikuok, ir stipriau jausi Dievo akivaizdą, ir būsi labiau su Juo susivienijęs savo darbuose.

Ir pamaldumas turi savo gerą toną. Išmok jo! Kaip skaudu matyti tuos „pamaldžius“ žmones, kurie nemoka dalyvauti Mišiose, nors ir kasdien jose būna, nemoka nei persižegnoti, tik kažkaip keistai ir skubotai pamojuoja ranka, nei priklaupti prieš Tabernakulį – juokingas jų kluptelėjimas atrodo lyg pasityčiojimas, – nei pagarbiai nulenkti galvą prieš Dievo Motinos atvaizdą.

Norėčiau, kad kultui nenaudotumėt serijinės gamybos statulų: man mielesnis negrabiai iš geležies iškaltas kryžius su Kristum nei anie išdažyti gipsiniai kryžiai, kurie atrodo lyg cukriniai.

Matei mane aukojant Šventąsias Mišias prie paprasto altoriaus be papuošimų. Didelis kryžius su Nukryžiuotuoju, masyvios žvakidės. Paprastos vaškinės žvakės, arčiau kryžiaus tolygiai vis aukštesnės. Altoriaus priekis tos dienos spalvos. Platus arnotas. Brangus, bet griežtų linijų, plačios taurės kielikas. Apsiėjome be elektros šviesos, nė nepasigedome.

Ir tau buvo taip gera koplyčioj, kad tik prisiversdamas galėjai iš ten išeiti. Matai, kaip veda Dievo link, kaip artina prie Dievo liturgijos paprastumas?