Taktika

Tarp savųjų, apaštalo siela, esi akmuo, nukritęs į ežerą. Savo pavyzdžiu ir žodžiu sukelk pirmąjį ratilą..., o šis sukels kitą..., ir kitą, ir kitą... Kaskart vis platesnį.

Ar dabar supranti savo misijos didingumą?

Kaip pasaulyje trokštama išsiveržti iš savo vietos! Kas atsitiktų, jei kiekvienas žmogaus kūno kaulas, kiekvienas raumuo užsimanytų užimti kitą vietą, negu jam priklauso?

Nėra kitos pasaulio negalavimo priežasties. – Lik savo vietoje, mano sūnau: kiek daug iš čia galėsi padaryti dėl mūsų Viešpaties veiksmingo karaliavimo!

Vadai!.. Stiprink savo valią, kad Dievas tave padarytų vadu.

Ar nepastebi, kaip elgiasi prakeiktos slaptosios draugijos? Niekad jos nepalenkė savo pusėn masių. Savo irštvose išugdo keletą žmonių – demonų, kurie sužadina ir sukelia minias, sumaišydami joms protą, kad priverstų sekti paskui save į visų riaušių bedugnę... į pragarą. Jos neša prakeiktą sėklą.

Tu, jeigu panorėsi..., neši Dievo žodį, tūkstantįkart palaimintą, kuris negali neišsipildyti. Jei esi kilniaširdis..., jei atsidėkoji savęs pašventinimu, laimėsi jį kitiems: Kristaus karaliavimas bus omnes cum Petro ad Iesum per Mariam (visi su Petru prie Jėzaus per Mariją).

Ar yra didesnė beprotybė, nei plačiu mostu berti į žemę aukso grūdus, kad supūtų? Tačiau be šios dosnios beprotybės nebūtų pjūties.

O tu, sūnau, ar esi dosnus?

Žėrėti kaip žvaigždei..., troškimas iškilti ir spindėti danguje? Geriau degti kaip deglui, paslapčia, uždegant savo ugnimi visa, ką palieti. – Tai tavo apaštalavimas; tam tu ir esi žemėje.

Tarnauti garsiakalbiu priešui yra idiotizmo viršūnė; o jei tas priešas yra Dievo priešas – tai didelė nuodėmė. Todėl niekada profesinėj plotmėj negirsiu mokytumo to, kuris juo naudojasi tarsi pakyla Bažnyčiai pulti.

Šuoliuoti, šuoliuoti!.. Veikti, veikti!.. Karštligė, judėjimo beprotystė... Nuostabūs žemiški statiniai…

Dvasiniu požiūriu tai – lentelės nuo dėžių, pigus perkelis, perdažytas kartonas... šuoliuoti! veikti! – Ir daugybė bėgiojančių žmonių: pirmyn, atgal.

Taip yra todėl, kad jie dirba atsižvelgdami vien į tai, kas yra šiuo metu: „būna“ nuolat „dabartyje“. – Tu... turi regėti dalykus amžinybės akimis, „apimdamas dabartyje“ pabaigą ir praeitį.

Tyluma. Ramybė. Intensyvus vidinis tavo gyvenimas. Be šuoliavimo, be blaškymosi beprotybės, likdamas toje vietoje, kuri tau gyvenime skirta, tapsi tarsi galingas dvasinės energijos generatorius – kokiai daugybei duosi šviesos ir energijos!., pats neprarasdamas savojo gyvybingumo ir šviesos.

Lai tau nebūna priešų. – Turėk tik draugus: draugus... iš dešinės, jei tau padarė ar norėjo padaryti gero, ir... iš kairės, jei tau pakenkė ar taikėsi pakenkti.

Nepasakok apie „savo“ apaštalavimo žygius, nebent tai būtų naudinga artimui.

Tegul jūsų pasiaukojimas būna nepastebimas, kaip ir Jėzaus visus trisdešimt metų.

Paprastu metu ir triumfo valandą Juozapas Arimatietis ir Nikodemas lankosi pas Jėzų slapta. Tačiau visuotinio bailumo valandą jie viešai ir drąsiai – audacter – išpažįsta savo meilę Kristui. Mokykis.

Nesirūpinkit, jei jus „pažįsta“ iš jūsų darbų. Tai Kristaus dvelksmas. Be to, visada dirbdami vien dėl Jo, džiaukitės, kad pildosi anie Šventojo Rašto žodžiai: „kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“.

Non manifeste, sed quasi in occulto – ne viešai, o tarsi slapčiomis: taip Jėzus eina į Palapinių šventę.

Taip eis keliu į Emausą su Kleopu ir jo bendrakeleiviu. Tokį Jį, prisikėlusį, mato Marija Magdalietė.

Ir – non tamen cognoverunt discipuli quia Iesus est – mokiniai nepažino, kad ten Jo esama, – taip Jis atėjo į stebuklingą žvejybą, apie kurią mums pasakoja šventasis Jonas.

O dar slėpiningiau, iš Meilės žmonėms, Jis būna Ostijoje.

Stato puikius pastatus?.. Mūrija ištaigingus rūmus?.. Tegu stato... Tegu mūrija…

Sielas! Atgaivinti sielas... gyvensiančias tuose pastatuose... ir tuose rūmuose!..

Kokie gražūs namai mums ruošiami!

Kaip prajuokinai mane ir kaip privertei susimąstyti, pasakydamas šią visiems žinomą tiesą: aš... visuomet kalu vinis smaigaliu.

Sutinku: geresnį darbą padarai šiuo draugišku pokalbiu ar keliais nuoširdžiais žodžiais negu gražbyliaudamas – spektaklis, spektaklis! – viešoje vietoje tūkstančiams žmonių.

Tačiau tada, kai reikia kalbėti, – kalbėk.

Pavienės kiekvieno iš jūsų pastangos nebūna veiksmingos. Bet jei jus jungia Kristaus meilė, stebėsitės jų galia.

Nori būti kankinys. – Aš tau padėsiu kankinystę po ranka: būti apaštalu ir apaštalu nesivadinti, būti misionierium – atlikti misiją – ir tokiu nesivadinti; būti Dievo žmogum ir atrodyti pasaulio žmogum: laikytis nepastebimai!

Tai bent! Pajuok jį. – Sakyk jam, jog tai išėjo iš mados: atrodo neįtikėtina, kad dar esama žmonių, kurie užsispyrę tvirtina, esą pašto karieta gera transporto priemonė... Tai tiems, kurie atgaivina išpudruotų perukų volterizmą ar diskredituotus XIX amžiaus liberalizmus.

Kokie pokalbiai! Kokia vulgarybė ir kokia... šlykštybė! Ir turi su jais bendrauti įstaigoje, universitete, operacinėje... pasaulyje.

Jei mandagiai prašai, kad nutiltų, šaiposi iš tavęs. Jei nutaisai rūškaną veidą, dar labiau užsispiria. Jei eini sau, kalba toliau.

Išeitis tokia: pirmiausia pavesti juos Dievo globai ir Jam atsiteisti; paskui... drąsiai stoti akis į akį ir griebtis „aštrių žodžių apaštalavimo“. – Kai tave pamatysiu, repertuarą pasakysiu tau į ausį.

Gera vaga nukreipkime jaunimo „Dievo siųstas kvailystes“.