Tavo šventumo planas

Šventumo planas, kurio Viešpats iš mūsų prašo, yra paremtas trimis dalykais: šventu nenuolaidumu, šventa prievarta ir šventa begėdyste.

Vienas dalykas yra šventa begėdystė, ir visai kitas – pasaulietiškas įžūlumas.

Šventa begėdystė yra „kūdikio gyvenimo“ bruožas. Kūdikis dėl nieko nesirūpina. Jo silpnybės, natūralios silpnybės pasireiškia paprastai, nors ir visas pasaulis į jį stebeilytųsi.

Ta begėdystė dvasios gyvenime verčia daryti tokias išvadas: gyrimas, panieka; išaukštinimas, pasityčiojimas; garbė, negarbė; sveikata, ligotumas; turtas, neturtas; grožis, bjaurumas... Na, gerai, bet argi tai svarbu?

Juokis iš savo juokingumo. Nepaisyk, ką žmonės sako. Matyk ir jausk Dievą savyje ir aplink save. Taip įgysi „šventos begėdystės“, kurios tau reikia, – koks paradoksas, – kad galėtum gyventi jautraus krikščionio gyvenimą.

Jei turi šventos begėdystės, kas tau rūpi, ką kiti sakė ar ką pasakys?

Įsisąmonink, kad niekada nebūna juokingas tas, kuris stengiasi daryti tai, kas geriausia.

Nuolaidus... padorus žmogus vėl pasmerktų Jėzų mirčiai.

Nuolaidumas yra tikras ženklas, kad neturima tiesos. Žmogus, nuolaidžiaujantis idealo, garbės ar Tikėjimo dalykuose, yra žmogus be idealo, be garbės ir be Tikėjimo.

Anas kovos užgrūdintas Dievo žmogus svarstė taip: Aš nenusileidžiu? Žinoma! Nes esu įsitikinęs, kad mano idealai teisingi. Kita vertus, jūs labai nuolaidus. Ar sutiksit, kad du ir du yra trys su puse? Ne? Net dėl draugystės nenusileisit dėl tokios smulkmenos?

Vadinasi, pirmąsyk įsitikinot turįs tiesą... ir perėjot į mano pusę!

Šventas nenuolaidumas nėra nesusivaldymas.

Nenuolaidžiauk tikėjimo ir doros dalykuose. Bet būk švelnaus būdo: galingas plieno kūjis su minkštu apvalkalu.

Nenuolaidžiauk, bet neužsispirk.

Nenuolaidumas nėra vien tik nenuolaidumas: tai „šventas nenuolaidumas“.

Nepamirškim, kad yra ir „šventa prievarta“.

Jei gelbėdami žemiškąjį gyvenimą visų pritarimu griebiamės jėgos, kad sutrukdytume žmogui nusižudyti, argi negalime panaudoti tos pačios prievartos – „šventos prievartos“, kad išgelbėtume Gyvenimą (iš didžiosios raidės) daugelio, kurie užsispyrę idiotiškai žudo savo sielą?

Kiek nusikaltimų padaroma teisingumo vardu! Jeigu pardavinėtum šaunamuosius ginklus ir kas nors tau užmokėtų už vieną jų, kad tuo ginklu nužudytų tavo motiną, ar jį parduotum? Betgi ar tau neduoda tiek, kiek jis vertas?

– Profesoriau, žurnaliste, politike, diplomate: susimąstykit.

Dievas ir drąsa! Drąsa nėra neprotingumas. Drąsa nėra nutrūktgalviškumas.

Neprašyk Jėzaus, kad atleistų tik tavo kaltes: nemylėk Jo vien savo širdimi…

Atsiteisk Jam už visus įžeidimus, kuriais Jį užgavo, užgauna, užgaus... Mylėk Jį visų Jį labiausiai mylėjusių žmonių visų širdžių visomis jėgomis.

Būk drąsus: sakyk Jam, kad esi dėl Jo labiau pametęs galvą nei Marija Magdalietė, labiau nei Teresė ir Teresėlė... labiau pametęs širdį nei Augustinas ir Domininkas, ir Pranciškus, labiau nei Ignotas ir Ksaveras.

Būk dar drąsesnis ir, kai tau ko reikės, visuomet prisimindamas Marijos Fiat (tebūnie), ne prašyk, o sakyk tiesiai: „Jėzau, noriu to ir ano“, – nes taip prašo vaikai.

Kaip tau nepasisekė! – Mums niekuomet negali nepasisekti. Visiškai ir visame kame pasikliovei Dievu. Taip pat neatmetei nė vienos žmogiškos priemonės.

Įsitikink šia tiesa: dabar ir šiuo atveju tavo sėkmė ir buvo patirti nesėkmę. Dėkok Viešpačiui ir pabandyk iš naujo!

Tau nepasisekė? Būk visiškai tikras – tau negali nepasisekti.

Tai nebuvo nesėkmė: tu įgijai patirties. Pirmyn!

Tai buvo nesėkmė, žlugimas, nes praradai mūsų dvasią. Jau žinai, kad, vadovaujantis antgamtiniais motyvais, pabaiga (pergalė, pralaimėjimas? – niekai!) teturi vieną vardą: sėkmė.

Nepainiokim tarnybinių ir asmens teisių. Pirmųjų atsisakyti negalima.

Šventeiva palyginti su šventuoju yra tas pat, kaip davatkiškumas palyginti su pamaldumu, – jo karikatūra.

Nemanykime, kad ko nors verta mūsų tariamai šventųjų dorybė, jei ji nejungiama prie eilinių krikščioniškų dorybių.

Tai būtų tas pat, kaip puoštis brangenybėmis vilkint tik apatiniais drabužiais.

Tenebūna tavo dorybė besigarsinanti dorybė.

Daug netikrų apaštalų vis tiek teikia naudą masėms, liaudžiai, jau vien dėl jų skelbiamo Jėzaus mokymo jėgos, nors patys pagal jį ir negyvena.

Tačiau ta nauda neatlygina didžiulės ir labai skaudžios žalos, kurią jie daro užmušdami sielas vadų, apaštalų, su pasibjaurėjimu nusisukančių nuo tų, kurie patys negyvena taip, kaip moko kitus.

Todėl vyrai ir moterys, nenorintys gyventi dorai ir garbingai, niekados neturi stoti į pirmąją gretą ir vadovauti.

Tegu tavo Meilės ugnis nebūna tuščia ugnies regimybė – iliuzija apgaulingos ugnies, kuri nei uždega ką palytėjusi, nei šildo.

Šėtono non serviam (netarnausiu) – buvo pernelyg vaisingas. – Ar pasiryžęs melstis ir veikti nejauti kilnaus polėkio kasdien ištarti tą serviam – Tau tarnausiu, Tau būsiu ištikimas! – kuris savo vaisingumu pralenktų aną maišto šauksmą?

Kaip graudu, kai „Dievo žmogus“ nedoras! Tačiau kur kas graudžiau, kai „Dievo žmogus“ drungnas ir supasaulėjęs!

Nekreipk per daug dėmesio į tai, ką pasaulis vadina pergalėmis ir pralaimėjimais. Kiek kartų nugalėtojas išeina pralaimėjęs!

Sine me nihil potestis facere! (Be manęs jūs nieko negalite padaryti!) Nauja šviesa, tikriau sakant, mano akims pasirodęs naujas spindesys tos Amžinosios Šviesos, kuri yra šventoji Evangelija.

Tad ar gali mane nustebinti „mano“... kvailystės?

Tegul Jėzus būna visame kame, kas mano. Tada išvengsiu kvailysčių savo elgesy ir teisingiau bus sakyti nebe mano reikalai, bet – „mūsų reikalai“.