Vidinė kova

Nesutrik, jei, mąstydamas apie antgamtinio pasaulio nuostabų grožį, išgirsi kitą – tylų, įsiteikiantį – senojo žmogaus balsą.

Tai „mirties kūnas“, reikalaujantis prarastų privilegijų. Tau pakanka Dievo malonės: būk ištikimas ir laimėsi.

Pasaulis, velnias ir kūnas yra nuotykių ieškotojai, kurie, išnaudodami laukinio žmogaus, tūnančio tavo viduje, silpnybę, nori, kad mainais už menką malonumų blizgesį – kuris nieko nevertas – atiduotum gryną auksą ir perlus, ir briliantus, ir rubinus, permerktus gyvu ir atperkančiu tavo Dievo krauju – tavo amžinybės kainą ir turtą.

Girdi? „Kitoje padėtyje, kitoje vietoje, kitame poste, eidamas kitas pareigas padarytum kur kas daugiau gero. – Tam, ką dabar darai, nereikia talento!..“

Na o aš tau sakau: Dievui patinki ten, kur esi paskirtas... o tos ką tik šmėstelėjusios mintys aiškiai yra nelabojo pakuždėtos.

Sielojiesi ir liūdi, kad per savo Komunijas lieki šaltas ir bejausmis. Pasakyk man: kai eini prie Sakramento, ieškai savęs ar Jėzaus? Jei ieškai savęs, tai yra dėl ko liūdėti. Bet jei – kaip turi – ieškai Kristaus, kokio nori dar tikresnio ženklo už Kryžių, kad žinotum, jog Jį suradai?

Dar vienas nuopuolis... ir koks nuopuolis! Pulti į neviltį? Ne: nusižeminti ir per Mariją, savo Motiną, šauktis Jėzaus Gailestingosios Meilės pagalbos. Tark miserere (pasigailėk) ir – aukštyn širdį! Kad pradėtum iš naujo.

Labai žemai nupuolei! Tai ir pradėk dėti pamatus nuo ten, iš apačios. Būk nuolankus. Cor contritum et humiliatum, Deus, non despides. Nepaniekins Dievas besigailinčios ir nuolankios širdies.

Tu neini prieš Dievą. Tavo nupuolimai – tik iš silpnumo. Sutinku. Bet taip dažnai būni toks silpnas! – nežinai, kaip šito išvengti, – tad jeigu nenori, kad laikyčiau tave blogu, turėsiu laikyti tave ir blogu, ir kvailu.

Kol ryžtingai neatmesi progos nupulti, tavo noras yra be noro. Nemėgink apsigauti man sakydamas, jog esi silpnas. Esi... bailys, o tai nėra tas pat.

Šitas tavo dvasios virpėjimas, tave apnikusi pagunda yra lyg raištis ant tavo sielos akių.

Esi tamsybėse. Neužsispirk eiti vienas, nes vienas parpulsi. Eik pas savo vadovą – savo vyresnįjį, – ir jis padarys, kad išgirstum anuos Arkangelo Rapolo žodžius Tobijui:

Forti animo esto, in proximo est ut a Deo cureris – drąsos, nes neilgai trukus būsi Dievo pagydytas. Būk klusnus, ir nukris žvynai, nukris raištis nuo tavo akių, ir Dievas pripildys tave malonės ir ramybės.

„Nemoku savęs nugalėti!“ – rašei man nusiminęs. Atsakau: o ar tikrai stengeisi?

Palaimintos šios žemės nelaimės! Skurdas, ašaros, neapykanta, neteisingumas, negarbė... Visa galėsi Tame, kuris tave sustiprins.

Kenti... ir nenorėtum dejuoti. Nieko, jei ir padejuosi, – tai natūrali mūsų vargšo kūno reakcija, – kad tik tavo valia norėtų, dabar ir visada, to, ko nori Dievas.

Niekada neprarask vilties. Lozorius buvo miręs ir pradėjęs pūti: iam foetet, quatriduanus est enim – jau dvokia, juk keturios dienos, kaip jis palaidotas, – sako Morta Jėzui.

Jei girdi Dievo balsą ir jo klausai – Lazare, verti foras! – Lozoriau, išeik! – sugrįši į Gyvenimą.

Tai sunku! Jau žinau. Vis tiek – pirmyn! Tik tas bus apdovanotas – ir kokia dovana! – kuris narsiai grumiasi.

Jei visas tavo dvasinis pastatas svyruoja, jei viskas tartum pakimba ore... atsiremk į sūnišką pasitikėjimą Jėzumi ir Marija. Tai tvirtas ir patikimas akmuo, ant kurio nuo pat pradžių turėjai statyti.

Šįsyk išbandymas ilgas. Galbūt – ir tikriausiai – iki šiol ištvėrei jį ne taip kaip reikia, nes dar ieškojai žmonių paguodos. Ir Dievas, tavo Tėvas, ją su šaknimis išrovė, kad neturėtum kitos atramos, o tik Jį.

Tau viskas vis tiek? – Nesistenk savęs apgaudinėti. Dabar pat, jei tavęs klausčiau apie asmenis ir darbus, į kuriuos dėl Dievo įdėjai savo sielą, atsakytum su užsidegimu, domėdamasis kaip tas, kuris kalba apie jam artimus dalykus.

Tau nėra viskas vis tiek: tiesiog tu nesi nenuilstantis..., ir tau reikia skirti laiko sau: laiko, kuris pasitarnaus ir tavo darbams, nes, šiaip ar taip, tu esi įrankis.

Tu man sakai, kad tavo širdyje ugnis ir vanduo, šaltis ir šiluma, aistrelės ir Dievas: viena žvakė uždegta šventajam Mykolui, antra – kipšui.

Nusiramink: kol nori kovoti, nėra tavo širdyje dviejų degančių žvakių, o tik viena – Arkangelui.

Priešas visuomet elgiasi šitaip su sielomis, kurios ima jam priešintis: veidmainingai, švelniai; motyvai... dvasiniai, kad tik neatkreiptų dėmesio... O paskui, kai atrodo, jog jau nėra išeities (nors yra), – akiplėšiškai, kad pavyktų įstumti Judo neviltin, neviltin be atgailos.

Netekęs bet kokios žmogiškos paguodos, likai vienišas, tartum pakibai ant siūlelio virš tamsios bedugnės. Nei tavo verksmo, nei tavo pagalbos šauksmų, regis, niekas neklauso.

Šį bejėgiškumą jauti visiškai pelnytai. Būk nuolankus, neieškok savęs, neieškok sau patogumų: mylėk Kryžių – jį nešti yra dar maža, – ir Viešpats išgirs tavo maldą. Ir nurims tavo juslės. Ir tavo širdis vėl užgis. Ir tu turėsi ramybę.

Tarsi atvira žaizda. Toks dabar esi. Viskas gildo tavo dvasią ir jusles. Ir viskas tau yra pagunda…

Būk nuolankus, primygtinai prašau: pamatysi, kaip greitai būsi ištrauktas iš tos būsenos, ir skausmas pavirs į džiūgavimą, o pagunda – į saugią tvirtybę.

O kol kas gaivink savo tikėjimą; prisipildyk vilties; ir nuolat sakyk Viešpačiui apie savo Meilę, nors tau atrodytų, kad jos nejauti.

Visa mūsų tvirtybė yra pasiskolinta.

O, mano Dieve: kasdien esu vis mažiau pasitikintis savimi, o vis labiau – Tavimi.

Jeigu tu nuo Jo nepasitrauksi, – Jis nuo tavęs nepasitrauks.

Visko tikėkis iš Jėzaus: tu nieko neturi, esi nieko nevertas, nieko negali. – Jis veiks, jeigu visiškai Jam atsiduosi.

O Jėzau! Tavyje aš ilsiuosi.

Visuomet pasitikėk Dievu. Jis nepralaimi kovų.