Karštai mylėti pasaulį

Ką tik klausėmės dviejų iškilmingai paskelbtų Šventojo Rašto tekstų, kurie skaitomi per šv. Mišias dvidešimt pirmąjį sekmadienį po Sekminių. Čia pat, kur klausėtės Dievo Žodžio, girdėsite ir mano jums skirtus žodžius. Tai kunigo žodžiai, ištarti prieš didžiulę Dievo vaikų šeimą Jo šventojoje Bažnyčioje. Norėčiau, kad šie žodžiai turėtų antgamtišką toną ir skelbtų Dievo didingumą bei Jo ištikimąją meilę žmonėms. Norėčiau, kad jie parengtų jus įspūdingai Eucharistijai, kurią mes šiandien švenčiame Navaros universiteto miestelyje.

Pamąstykite minutėlę apie tai, ką pasakiau. Mes švenčiame Šventąją Eucharistiją, sakramentinę Viešpaties Kūno ir Kraujo auką, tikėjimo slėpinį, sujungiantį visus krikščioniškus slėpinius. Taigi mūsų švenčiamas veiksmas – pats švenčiausias, pats antgamtiškiausias, kokį tik, Dievo malonės padedamas, gali atlikti žmogus šiame gyvenime. Priimdami mūsų Viešpaties Kūną ir Kraują, mes, tam tikra prasme, peržengiame žemės ir laiko ribas, kad jau dabar būtume su Dievu Danguje, kur pats Kristus nušluostys visas ašaras nuo mūsų akių, kur jau nebebus mirties, nė aimanos, nė nuovargio dejonių, nes senasis pasaulis jau bus praėjęs¹.

Ši tiesa, kurią teologai vadina eschatologine Eucharistijos prasme, gili ir teikia paguodą, tačiau ją galima ir neteisingai suprasti. Taip visada nutiko ten, kur krikščionišką gyvenimą norėta pateikti kaip grynai dvasinį – noriu pasakyti, spiritualistinį – ir manyta, kad tokį gyvenimą gyvena ypatingi, tyri žmonės, kurie nesusitepa niekingais šio pasaulio reikalais, arba, daugių daugiausia, jį pakenčia kaip kažką neišvengiamai priešingo dvasiai.

Kada mąstoma taip, šventykla tampa tikrąja krikščioniško gyvenimo vieta. Būti krikščioniu – reiškia vaikščioti į šventyklą, dalyvauti apeigose, užsiimti bažnytiniais reikalais, vienu žodžiu – gyventi ypatingame, atskirame pasaulyje, tarytum rojaus priebėgoje, kol kitas – įprastinis – pasaulis eina savo keliu. Tada krikščionybės mokymas bei gyvenimas Dievo malonėje prasilenktų su permaininga žmonijos istorija, bet jos nepaliestų.

Šį spalio rytą, rengdamiesi Viešpaties Velykų atminimui, tariame ne tokiai iškreiptai krikščionybės sampratai. Minutėlei atkreipkite dėmesį į mūsų Eucharistijos, mūsų padėkos maldos, aplinkybes. Mes esame ypatingoje šventykloje. Galėtume sakyti, kad jos nava – universiteto miestelis, altoriaus atvaizdas – universiteto biblioteka. Štai mašinos, kurios stato naujus statinius, o virš mūsų – Navaros dangus…

Argi toks įvardijimas konkrečiai ir nepamirštamai nepatvirtina jums, kad tikroji jūsų krikščioniškojo gyvenimo vieta – tai kasdienis gyvenimas? Mano vaikai, ten, kur žmonės, jūsų broliai, ten, kur jūsų svajonės, jūsų darbas, jūsų meilė, ten ir jūsų kasdienio susitikimo su Kristumi vieta. Mes privalome šventėti tarp pačių materialiausių žemės dalykų tarnaudami Dievui ir visiems žmonėms.

Nuolatos to mokiau, remdamasis Šventojo Rašto žodžiais: pasaulis nėra blogas, nes jis sukurtas Dievo rankomis; nes pasaulis – Dievo kūrinys, nes Jahvė į jį pažvelgė ir matė, kad tai gera². Tai mes, žmonės, jį bloginame ir bjauriname savo nuodėmėmis ir neištikimybe. Mano vaikai, būkite tikri, kad jums, pasaulio vyrams ir moterims, atsitraukimas nuo sąžiningų kasdienos užsiėmimų prieštarautų Dievo valiai.

Priešingai, dabar naujoje šviesoje privalote suvokti, kad Dievas jus šaukia Jam tarnauti atliekant civilinius, materialius, pasaulietinius žmogiškojo gyvenimo uždavinius. Kiekvieną dieną Dievas mūsų laukia laboratorijoje, operacinėje, kareivinėse, universiteto katedroje, gamykloje, dirbtuvėje, laukuose, šeimos namuose ir gausybėje kitų darbo sričių. Gerai supraskite: kažkas švento, dieviško slypi paprasčiausiose situacijose, o jūs kiekvienas privalote tai atrasti.

Studentams ir darbininkams, kurie bendravo su manimi ketvirtajame dešimtmetyje, aš sakydavau, kad jie išmoktų materializuoti dvasinį gyvenimą. Taip aš norėjau juos atitolinti nuo pagundos (tokios dažnos ir anuomet, ir šiandien) gyventi tarytum dvigubą gyvenimą: viena vertus, vidinį gyvenimą, santykyje su Dievu, ir, kitą, visiškai atskirą gyvenimą: šeimyninį, profesinį, visuomeninį, kasdienos mažmožių gyvenimą.

Ne, mano vaikai! Dvigubo gyvenimo negali būti – mes negalime būti panašūs į šizofrenikus, jeigu norime būti krikščionys. Gyvenimas tėra vienas, iš kūno ir dvasios, tad šis gyvenimas – tiek kūnu, tiek ir siela – turi būti šventas ir kupinas Dievo. Juk šį neregimąjį Dievą mes sutinkame pačiuose matomiausiuose bei materialiausiuose dalykuose.

Mano vaikai, kito kelio nėra: arba mes gebame surasti Viešpatį savo kasdienybėje, arba Jo niekada nesurasime. Todėl ir sakau, kad dabar, mūsų dienomis, materijai ir pačioms paprasčiausioms žmogiškojo gyvenimo situacijoms reikia sugrąžinti jų kilnią pirmykštę prasmę, įgalinti jas tarnauti Dievo Karalystei, sudvasinti, kad visa tai taptų nuolatiniu būdu bei proga susitikti su Jėzumi Kristumi.

Tikroji krikščionybė, kuri išpažįsta kūno prisikėlimą, visada kovojo su įsikūnijimo atmetimu, ir nesibaimino, kad ją apkaltins materializmu. Mes turime teisę kalbėti apie krikščionišką materializmą, kuris drąsiai priešinasi dvasią atmetančiam materializmui.

Kas gi yra sakramentai? (Pirmieji krikščionys vadino juos Įsikūnijusio Žodžio pėdsakais.) Juk tai akivaizdus atskleidimas kelio, kurį išrinko pats Dievas, kad pašventintų mus ir vestų į dangų. Argi nematote, kad kiekvienas sakramentas – tai meilė Dievo, kuris su visa savo kuriančia ir gelbstinčia jėga dovanoja Save mums per materiją, medžiagą? Kas gi yra Eucharistija, kurią netrukus švęsime – jeigu ne Jo Kūnas ir Kraujas, kuriuos Jis teikia mums per kuklią šio pasaulio materiją – vyną ir duoną, per žmogaus užaugintus gamtos pradus, kaip mums priminė Vatikano Antrasis susirinkimas³.

Taip suprantame, mano vaikai, kodėl Apaštalas rašė: „...viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“⁴. Tokia yra kilimo kryptis, kuria Šventoji Dvasia, įlieta į mūsų širdis, nori pakreipti pasaulį – nuo žemės Viešpaties šlovės link. O tam, kad suprastume, jog tas pakilimas apima net tai, kas kasdieniškiausia, Apaštalas pridūrė: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“⁵.

Kaip žinote, šis Šventojo Rašto mokymas yra pati Opus Dei dvasios esmė. Jis turi paskatinti jus labai gerai dirbti, mylėti Dievą ir žmones, mylint mažais jūsų įprastos kasdienybės dalykais, atrandant tą quid divinum – kažką dieviško – kuris slypi tose smulkmenose. Čia gerai tiktų prisiminti Kastilijos poeto žodžius: „pamažėliu ir tiksliai / gerai daryti, daug svarbiau, / negu tiesiog daryti“⁶.

Mano vaikai, patikėkite manimi: kai krikščionis su meile atlieka pačią įprasčiausią pareigą, ji prisipildo Dievo antgamtiškumo. Todėl ir tvirtinu, ir kartojuosi, kad krikščionio pašaukimas – tai kurti skambią poeziją iš gyvenimiškos prozos. Mano vaikai, horizonte, regis, susilieja dangus ir žemė. Bet ne, iš tikrųjų jie susijungia jūsų, šventai gyvenančių paprastą gyvenimą, širdyse.

Šventai išgyvenkite kasdienybę, kaip ką tik jums pasakiau. Šiais žodžiais apibūdinu ištisą jūsų krikščioniškojo gyvenimo programą. Nubuskite, liaukitės svaičioję, palikite netikrą idealizmą, išsigalvojimus, tai, ką vadinu mistine aimana – „...ach, jeigu aš nebūčiau susituokęs!“, „...ach, jeigu turėčiau kitą profesiją“, „...ach, jeigu būčiau stipresnis“, „...jaunesnis“, „...vyresnis“!.. Blaiviai pažvelkite į pačią materialiausią ir artimiausią tikrovę, nes ten ir yra Viešpats. „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas, – pasakė prisikėlęs Kristus, – juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“⁷.

Turėdami omenyje šias tiesas geriau suprantame daugelį jūsų pasaulietinės aplinkos aspektų. Pagalvokite, pavyzdžiui, apie savo pilietinę atsakomybę. Žmogus, žinantis, kad Kristų galima atrasti ne tik šventykloje, bet ir pasaulyje, myli šitą pasaulį, stengiasi būti gerai profesiškai ir intelektualiai pasirengęs, ugdo supratimą apie problemas, su kuriomis susiduria. Taip jis pats priima sprendimus, kurie, būdami krikščionio sprendimai, taip pat yra nulemti ir asmeniškų apmąstymų, su nuolankiomis pastangomis suprasti Dievo valią mažuose ir dideliuose gyvenimo reikaluose.

Tačiau jis niekada nepagalvos ir nepasakys, kad nusileido iš šventyklos į pasaulį atstovauti Bažnyčiai, arba kad jo sprendimai yra tikrieji katalikiški sprendimai šioms problemoms. Šitaip negali būti, mano vaikai! Būtent tai – klerikalizmas, būtent tai – fasadinė katalikybė, kad ir kaip tai pavadinsite. Visais atvejais – tai prievarta pačiai dalykų prigimčiai. Turite visur skleisti pasaulietinį mentalitetą, kuris skatina padaryti tris išvadas:

būti pakankamai sąžiningais, kad prisiimtume asmeninę atsakomybę;

būti pakankamai krikščioniškais, kad gerbtumėte tikėjimo brolius, kurie turi kitokią nuomonę diskutuotinais klausimais;

būti pakankamai katalikiškais, kad nesinaudotumėte mūsų Motina Bažnyčia ir neveltumėte Jos į žmonių ginčus.

Savaime suprantama, kad čia, kaip ir visur, jūs neįgyvendinsite tikslo šventai gyventi kasdienį gyvenimą, jeigu neturėsite visos tos laisvės, kurią jums vienu balsu pripažįsta Bažnyčia ir jūsų, vyrų ir moterų, sukurtų pagal Dievo paveikslą, orumas. Asmeninė laisvė yra esminis dalykas krikščionio gyvenime. Bet nepamirškite, mano vaikai, kad visada kalbu jums apie laisvę su atsakomybe.

Supraskite mane teisingai – raginu jus naudotis savo teisėmis kiekvieną dieną, o ne ypatingais, išimtiniais atvejais. Taip pat kviečiu sąžiningai atlikti savo pilietines pareigas: politikoje, ekonominiuose reikaluose, universitete ir profesiniame darbe, drąsiai priimti pasekmes, kurios atsiras dėl jūsų laisvų sprendimų, su jums priderančia asmenine nepriklausomybe. Toks krikščioniškas pasaulietinis mentalitetas padės jums išvengti nepakantumo ir fanatizmo. Tą patį pasakysiu teigiamiais žodžiais – tai padės gyventi santarvėje su visais jūsų bendrapiliečiais ir puoselėti santarvę įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse.

Žinau, kad nėra būtina priminti to, ką daugelį metų kartoju. Mokymas apie pilietinę laisvę, santarvę ir tarpusavio supratimą turi svarbią vietą Opus Dei žinioje. Argi reikia vėl ir vėl kartoti, kad tie vyrai ir moterys, kurie nori tarnauti Jėzui Kristui Dievo Darbe, yra tiesiog piliečiai, kaip ir visi, kurie stengiasi rimtai ir iki galo įgyvendinti savo krikščionišką pašaukimą?

Mano vaikai niekuo nesiskiria nuo savo bendrapiliečių. Kita vertus, išskyrus tikėjimą, jie neturi nieko bendro su vienuolinių kongregacijų nariais. Aš myliu vienuolius, labai gerbiu jų misiją, jų apaštalavimą, jų atsiskyrimą nuo pasaulio, jų contemptus mundi, panieką pasauliui, tačiau tai yra kitas Bažnyčios šventumo ženklas. Man Viešpats nedavė vienuoliško pašaukimo, ir būtų netvarkinga sau jo trokšti. Jokia valdžia žemėje negali įpareigoti manęs stoti į vienuolyną, kaip ir jokia valdžia negali priversti manęs sudaryti santuoką. Aš – kunigas pasaulietis, karštai mylintis šį pasaulį.

Kas gi nusekė Jėzumi Kristumi kartu su manimi, vargšu nusidėjėliu? Mažas procentas kunigų, kurie anksčiau turėjo pasaulietines profesijas ar pareigas. Daug kunigų pasauliečių iš įvairių vyskupijų iš viso pasaulio, kurie tokiu būdu patvirtina paklusnumą savo vyskupams, meilę savo darbui vyskupijoje ir šio darbo veiksmingumą, su plačiai išskėstomis rankomis, kad kiekviena siela rastų prieglobstį jų širdyse, ir laikosi kartu su manimi šurmulyje pasaulio, kurį myli. Gausi minia vyrų ir moterų, kurie gyvena skirtingose šalyse, kalba skirtingomis kalbomis, priklauso skirtingoms rasėms, gyvena iš savo profesinio darbo, dauguma susituokę, daug kitų – nevedę ar netekėję; jie kartu su savo bendrapiliečiais turi atsakingą užduotį – padaryti šį laikiną pasaulį žmogiškesnį ir teisingesnį. Jie dalyvauja kilnioje kasdienių rūpesčių kovoje, pasikartoju – su asmenine atsakomybe, petys petin kartu su kitais žmonėmis patiria sėkmes ir nesėkmes, stengdamiesi įvykdyti savo pilietines bei socialines pareigas ir įgyvendinti savo teises. Jie daro tai visai natūraliai, kaip bet koks sąmoningas krikščionis, nemanydami, kad atlieka kažką itin ypatinga. Neatsiskirdami nuo savo kolegų, jie tuo pat metu stengiasi aptikti Dievo šlovės atspindį, kiaurai spinduliuojantį pačiose įprasčiausiose situacijose.

Taip pat ir iniciatyvos, kurias skatina Opus Dei kaip institucija, pasižymi pasaulietiškumu, tai nėra bažnytinės veiklos. Šios iniciatyvos jokiu būdu oficialiai neatstovauja šventajai Bažnyčios hierarchijai. Tai žmogiškos, kultūrinės, socialinės iniciatyvos, jas įgyvendina paprasti piliečiai, kurie stengiasi tuos darbus apšviesti Evangelijos šviesa ir sušildyti Kristaus meile. Kad geriau mane suprastumėte, pasakysiu, jog Opus Dei neužsiima ir neužsiims vadovavimu diecezinėms seminarijoms, kuriose vyskupai, paskirti Šventosios Dvasios⁸, rengia savo būsimus kunigus.

Tačiau Opus Dei puoselėja profesines mokyklas, kur rengiami pramonės arba žemės ūkio darbuotojai, taip pat pradinio, vidurinio ir universitetinio ugdymo centrus ir daugybę kitų įvairių veiklų, nes Opus Dei apaštališkas horizontas – lyg bekraštė jūra.

Tačiau, argi bereikia apie šituos dalykus kalbėti, kai jūsų pačių buvimas čia ir dabar yra iškalbingesnis už ilgas kalbas? Jūs, Navaros Universiteto Draugai, priklausote žmonių bendrijai, kuri supranta pareigą prisidėti prie visuomenės, kurioje gyvename, pažangos. Jūsų nuoširdus palaikymas, jūsų malda, jūsų pasiaukojimas, jūsų parama nėra apribota vien tuo, kas oficialiai katalikiška. Jūsų bendradarbiavimas liudija brandžią pilietinę savimonę, nukreiptą į bendrąjį laikinąjį gėrį. Jūs parodote, kad universitetą gali sukurti ir palaikyti veiklūs žmonės.

Šia proga už pagalbą mūsų universitetui norėčiau dar kartą padėkoti savo kilniajam Pamplonos miestui, didžiajam ir tvirtajam Navaros kraštui, universiteto draugams iš visos Ispanijos, o ypač – dėl to esu sujaudintas – tiems, kurie būdami ne ispanai, ne katalikai ir ne krikščionys vis tik suprato mūsų sumanymo esmę ir dvasią bei tą parodė darbais.

Jūsų dėka mūsų universitetas tapo ir vis labiau auga kaip pilietinės laisvės, intelektualinio pasirengimo, profesinio pasiruošimo centras ir paskata studijoms universitete. Jūsų dosnus pasiaukojimas yra pagrindas viso to darbo, kurio tikslas – praplėsti žmogaus pažinimo ribas, kurti gerovę ir mokyti tikėjimo.

Visa tai puikiai suprato Navaros žmonės. Suprato jie ir tai, kad jų universitetas prisideda prie krašto ekonominio vystymosi, o dar labiau – prie socialinės pažangos, nes suteikė galimybę siekti intelektualinių profesijų daugeliui jų vaikų, kuriems priešingu atveju tai būtų sunku, o tam tikrais atvejais – neįmanoma. Universiteto svarbos jų gyvenimui supratimas nuo pat pradžių paskatino Navaros žmones jam padėti. Ta pagalba, be abejonės, diena iš dienos bus vis didesnė ir entuziastingesnė.

Ir teisingumas, ir daugelio šalių praktika leidžia man tikėtis, kad anksčiau ar vėliau Ispanijos valstybė palengvins naštą tiems, kurie visiškai neieško sau naudos, o priešingai – siekia tarnauti visuomenei ir veiksmingai dirbti dėl mūsų šalies klestėjimo dabar ir ateityje.

O dabar, mano sūnūs ir dukros, leiskite man truputį pakalbėti apie kitą, ypač svarbią įprasto gyvenimo pusę. Kalbu apie žmogišką meilę, tyrą meilę tarp vyro ir moters, sužadėtuves, santuoką. Darsyk noriu pasakyti, kad ta šventa žmogiška meilė yra ne tik kažkas leistino, toleruojamo, palyginus su tikraisiais dvasios užsiėmimais, kaip mėgina įbrukti tas klaidinantis spiritualizmas, apie kurį kalbėjau. Jau keturiasdešimt metų žodžiu ir raštu skelbiu tam visiškai priešingus dalykus. Dabar ir tie, kurie anksčiau to nesuprato, ėmė šį bei tą suprasti.

Meilė, kuri veda į santuoką ir šeimą, taip pat gali būti nuostabus dieviškas kelias, pašaukimas, kelias į visišką atsidavimą mūsų Dievui. Darykite dalykus gerai, jau priminiau jums, visa širdimi imkitės eilinių kasdienos užsiėmimų, atraskite – kartoju – kažką dieviško, slypinčio tose smulkmenose. Šis mokymas užima ypatingą vietą tose gyvenimo srityse, kurios susijusios su žmogiška meile.

Jūs – studentai, dėstytojai ir visi universiteto darbuotojai – žinote, kad aš pavedžiau jūsų meilę Marijai, Gražiosios Meilės Motinai. Šiame universiteto miestelyje yra koplyčia, kurią pamaldžiai pastatėme, kad Dievo Motina priimtų jūsų maldas ir tos nuostabios, tyros meilės auką, kurią Ji laimina.

„Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?“⁹ Prieš Šventosios Mergelės, Gražiosios Meilės Motinos atvaizdą jūs džiugiai ir teigiamai atsakysite apaštalui: „Taip, žinome ir norime taip gyventi su Tavo galingu užtarimu, o Mergele ir Dievo Motina!“

Jumyse gims kontempliatyvi malda kaskart, kai apmąstysite šią stulbinančią tiesą: „Šventoji Dvasia išsirinko savo buveine kažką tokio materialaus, kaip mano kūnas… Nebepriklausau sau… Mano kūnas ir mano siela – visa mano būtis – yra Dievo...“ Tokia malda duos gausių praktinių rezultatų, kurie kils iš didžios išvados, kurią pristato pats Apaštalas: „šlovinkite Dievą savo kūnu“¹⁰.

Kita vertus, jūs, be abejo, žinote, kad tik tas, kuris giliai supranta ir vertina tai, ką apsvarstėme apie vyro ir moters meilę, gali suprasti ir tą kitą dalyką, apie kurį kalbėjo Jėzus¹¹. Tai – gryna Dievo dovana, kuri skatina dovanoti Viešpačiui ir kūną, ir sielą, nepadalytą širdį, be žmogiškosios meilės tarpininkavimo.

Mano vaikai, jau turiu baigti. Pradžioje aš jums sakiau, kad noriu skelbti Dievo didybę ir Jo gailestingumą. Galvoju, kad tai ir padariau, kai raginau jus šventai gyventi eilinį gyvenimą. Argi šventas gyvenimas pasaulyje – tylus, paprastas, ištikimas – neatskleidžia magnalia Dei, jo didingų ištikimosios meilės darbų¹², kuriuos Jis darė ir tebedaro, kad išgelbėtų pasaulį?

Dabar psalmininko žodžiais prašau jūsų prisidėti prie mano maldos ir manojo šlovinimo: Magnificate Dominum mecum, et extollamus nomen eius simul – „Skelbkite su manimi Viešpaties didybę, aukštinkime Jo vardą drauge!“¹³. Kitaip tariant, mano vaikai, gyvenkime tikėjimu.

Pasiimsime tikėjimo skydą, išganymo šalmą ir Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį¹⁴. Taip mus ragina apaštalas šv. Paulius laiške efeziečiams, kuris ką tik buvo paskelbtas liturginiame skaitinyje.

Tikėjimas – tai dorybė, kuri labai reikalinga krikščionims, ypač per tikėjimo metus, kuriuos paskelbė mūsų mylimas Šventasis Tėvas Paulius VI. Juk be tikėjimo neliktų paties pagrindo, kuriuo pagrįstas eilinio gyvenimo pašventinimas.

Gyvas tikėjimas reikalingas dabar, nes mes artinamės prie mysterium fidei, šventosios Eucharistijos¹⁵. Juk dalyvausime šiose Viešpaties Velykose, kuriomis tęsiami ir įgyvendinami Dievo ištikimosios meilės darbai dėl mūsų, žmonių.

Tikėjimo, mano vaikai, kad išpažintume, jog netrukus ant šio altoriaus atsinaujins „mūsų Atpirkimo darbas“¹⁶. Tikėjimo, kad mėgautumės Credo, tikėjimo išpažinimu, o tada prie šio altoriaus ir šiame susirinkime, patirtume Kristaus buvimą čia ir dabar, kuris mus daro cor unum et anima una – viena širdimi ir viena siela¹⁷. Kuris daro mus viena šeima Bažnyčioje: vienoje, šventoje, visuotinėje, apaštalinėje, Romos – o tai mums reiškia visuotinumą.

Tikėjimo, mano mylimiausieji, dukterys ir sūnūs, kad įrodytume pasauliui, jog visa tai yra ne apeigos ir žodžiai, o dieviška tikrovė, kad eiliniu pašventintu gyvenimu liudytume žmonėms, vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, ir šventosios Marijos.