Gilintis į Kristaus mirties prasmę

Truputį nukrypau nuo temos, kad pabrėžčiau pagrindinę tiesą: norėjau jums priminti, kad krikščioniško gyvenimo prasmė yra Dievas. Žmonės nebuvo nuleisti į žemę vien tam, kad kurtų įmanomai geriausią pasaulį – esame čia, kad susijungtume su Dievu. Jėzus mums pažadėjo ne malonų žemišką gyvenimą arba pasaulietišką sėkmę, o savo Dievo Tėvo namus, kurie laukia mūsų gyvenimo kelio pabaigoje¹⁵.

Didžiojo Penktadienio liturgijoje giedamas nuostabus himnas Crux fidelis. Jis kviečia giesme garbinti šlovingą mūsų Viešpaties kovą, Kryžiaus pergalę, didingą Kristaus triumfą. Visatos Atpirkėjas paaukojamas ir šitaip triumfuoja. Dievas, viso sukurtojo pasaulio Viešpats, savo buvimą leidžia pajusti ne ginklu arba laikina savo sekėjų valdžia, bet per savo begalinę ir kilnią meilę.

Viešpats nesunaikina žmogaus laisvės. Būtent Jis padarė mus laisvus. Štai kodėl Jis nereikalauja prievarta paklusnumo iš mūsų. Jis nori, kad mūsų sprendimai laisvai kiltų iš širdies gilumos. Jis nori, kad mes, krikščionys, gyventume taip, kad žmonės, su kuriais bendraujame – nepaisant mūsų menkumo, klaidų bei trūkumų – išvystų mumyse Kalvarijos meilės dramos atšvaitą. Visa, ką turime, esame gavę iš Dievo, kad būtume druska, teikiančia skonį, ir šviesa, skleidžiančia džiugią žinią apie be galo mus mylintį Tėvą. Krikščionis yra pasaulio druska ir šviesa ne todėl, kad jį užkariauja ir dėl to triumfuoja, bet todėl, kad liudija Dievo meilę. Ir jis nebebus druska, jeigu negalės suteikti skonio. Jis taip pat nebus šviesa, jeigu savo pavyzdžiu ir savo mokymu neliudys Jėzaus, jeigu pames iš akių savo gyvenimo tikslą.