Vertėtų stengtis geriau suprasti, ką apreiškia Kristaus mirtis. Dėl to turime prasibrauti pro išorines apraiškas ir išankstines klišes. Reikia labai įsijausti į tuos vaizdinius, kuriuos iš naujo išgyvename šiomis dienomis: Jėzaus skausmą, Jo Motinos ašaras, mokinių išsilakstymą, šventųjų moterų drąsą, Juozapo ir Nikodemo narsą, prašant Pilotą atiduoti Viešpaties kūną.

Taigi galiausiai prisiartinkime prie mirusio Kristaus, prie Jo Kryžiaus, stovinčio Golgotos kalno viršūnėje. Prisiartinkime prie Jo nuoširdūs ir apimti vidinės rimties, kuri yra krikščioniškos brandos ženklas. Tuomet dieviškieji ir žmogiškieji Kančios įvykiai pervers mūsų sielą, kaip Dievo ištarti žodžiai, atveriantys mūsų širdies paslaptis ir atskleidžiantys tai, ko Jis laukia iš mūsų.

Prieš daugelį metų esu regėjęs paveikslą, man giliai įstrigusį į širdį. Jame buvo pavaizduotas Kristaus kryžius ir trys angelai šalia Jo. Vienas jų nenumaldomai verkė, kitas laikė rankoje vinį, lyg norėdamas įsitikinti, ar ji tikra, o trečiasis buvo paskendęs maldoje. Tokia yra ir kiekvienam iš mūsų skirta nuolatinės veiklos programa: verkti, tikėti ir melstis.

Priešais Kryžių turime gailėtis už savo ir visos žmonijos nuodėmes, dėl kurių Jėzus turėjo numirti. Mums reikia labai tikėti, kad įsiskverbtume į šią didingą, mūsų supratimą pranokstančią tiesą ir kad būtume apimti šios nuostabios Dievo meilės. Taipogi turime melstis taip, kad Kristaus gyvenimas ir mirtis taptų paskata mums gyventi ir atsiduoti Jo pavyzdžiu. Tiktai šitaip pelnysime nugalėtojų vainiką, nes mumyse nugalės prisikėlęs Kristus, o mirtis taps gyvenimu.