Šventasis Paulius krikščionims Efeze pateikė tokį moto: Instaurare omnia in Christo¹¹ – visa atnaujinti Kristaus dvasia, padaryti Kristų visa ko centru bei šerdimi. Si exaltatus fuero a terra, omnia traham ad meipsum¹² – o Aš, kai būsiu pakeltas aukštai nuo žemės, visa patrauksiu prie savęs. Įsikūnijimu, darbais Nazarete, mokymais ir stebuklais Judėjos ir Galilėjos kraštuose, savo mirtimi ant kryžiaus ir savo prisikėlimu Kristus yra visatos centras, viso sukurtojo pasaulio Pirmagimis ir Viešpats. Mūsų, krikščionių, uždavinys yra skelbti šį Kristaus karaliavimą, liudyti jį savo žodžiais ir veiksmais. Mūsų Viešpats nori savų žmonių visuose žemės keliuose. Vienus Jis pašaukia pasitraukti iš visuomenės į dykumą, prašydamas nepaisyti įsipareigojimų pasauliui ir savo pavyzdžiu priminti Dievo buvimą. Kitiems Jis patiki kunigišką tarnystę. Tačiau Jis nori, kad dauguma liktų pasaulio sūkuryje, ten, kur jie yra užsiėmę žemiškais reikalais. Būtent šie krikščionys turi liudyti Kristų visose žmogiškos veiklos srityse: gamyklose, laboratorijose, žemės ūkyje, amatininkų dirbtuvėse, didelių miestų gatvėse ir atokiuose kalnų takeliuose.

Šia proga norėčiau priminti Kristaus pokalbį su dviem mokiniais pakeliui į Emausą. Jie jau buvo visiškai beprarandą viltį ir jiems atrodė, kad gyvenimas nebeturi prasmės. Kristus suprato jų liūdesį, pažvelgė jiems į širdį ir suteikė dalį Savojo gyvenimo.

Kai drauge eidami prisiartino prie kaimo, Jėzus dėjosi einąs toliau, tuomet mokiniai sustabdė Jį ir beveik privertė pasilikti. Ir tik vėliau jie atpažįsta Jį iš duonos laužymo. „Viešpatie, – sušunka jie, – tu buvai su mumis! Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“¹³ Kiekvienas krikščionis turėtų padėti Jėzui būti tarp žmonių. Jis turėtų taip elgtis, kad kiekvienas jo pažįstamas jaustų bonus odor Christi¹⁴ – tikrą Kristaus aukos dvelksmą. Žmonės turėtų atpažinti Mokytoją iš Jo mokinių.