Apmąstykime keletą evangelistų aprašytų įvykių, pradėdami tais, kurie byloja apie Jėzaus santykius su dvylika apaštalų. Šventasis Jonas Evangelijoje iš pirmų lūpų perteikia viso gyvenimo patirtį. Jis pasakoja apie savo pirmą nepamirštamą pokalbį su Jėzumi: „‚Rabi, kur gyveni?‘ Jis tarė: ‚Ateikite ir pamatysite.‘ Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur Jis gyvena, ir tą dieną praleido pas Jį. Tai buvo apie dešimtą valandą.“²¹

Šis dieviškas ir žmogiškas dialogas visiškai pakeitė Jono ir Andriejaus, Petro, Jokūbo ir daugelio kitų gyvenimą. Taip buvo parengtos jų širdys, prie Galilėjos ežero pasiruošusios išgirsti pašaukimą. „Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. Jis tarė: ‚Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais!‘ Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su Juo.“²²

Trejus metus Jėzus dalijosi savo gyvenimu su mokiniais, gerai pažino juos, atsakinėjo į klausimus, sklaidė jų abejones. Jis iš tiesų yra Rabi, autoritetingai kalbantis Mokytojas, Dievo pasiųstas Mesijas. Bet kartu Jis yra labai pasiekiamas ir artimas. Vieną dieną Jėzus nuėjo melstis, o mokiniai buvo netoliese, galbūt stebėjo Jį, stengdamiesi perprasti Jo kalbas. Kai Jėzus sugrįžo, vienas iš jų paprašė: Domine, doce nos orare, sicut docuit et Ioannes discipulos suos – Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip Jonas išmokė savuosius mokinius. „Jėzus tarė jiems: ‚Kai melsitės, sakykite: Tėve, teesie šventas tavo vardas.‘“²³

Su autoritetingu dieviškumu ir žmogaus širdies jautrumu Jis bendrauja su apaštalais, kurie stebėjosi pirmosios misijos vaisiais ir skubėjo pranešti Jam apie pirmuosius savo apaštalavimo rezultatus: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“²⁴

Panašiai atsitinka ir Jėzaus gyvenimo pabaigoje, prieš pat žengimą į dangų: „Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: ,Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?‘ “ Jis paklausia kaip eilinis žmogus, o paskui kalba kaip Dievas: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite.“ Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“

O Dievas laukia jų ant kranto. „Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį, ir duonos. Jėzus tarė: ,Atneškite ką tik pagautų žuvų‘. Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: ,Eikite šen pusryčių!‘ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: ,Kas tu esi?‘, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat ir žuvies.“²⁵

Jėzus rodo savo subtilią meilę ne tik mažai mokinių grupelei, bet ir kiekvienam: šventosioms moterims; Sinedriono atstovams – tokiems, kaip Nikodemas; mokesčių rinkėjams – tokiems, kaip Zacharijas; Jis rodo meilę ligoniams ir sveikiesiems; įstatymo aiškintojams ir pagonims; atskiriems žmonėms ir ištisoms minioms.

Evangelijos mums pasakoja, kad Jėzus neturėjo kur galvos priglausti, bet jos taip pat pasakoja, jog Jis turėjo daug gerų artimų draugų, visada pasirengusių suteikti Jam pastogę. Pasakojama apie Jo užuojautą sergantiems, Jo liūdesį dėl nesuprantančių ar klystančių žmonių, Jo pyktį pinigų keitėjams, kurie išniekino šventyklą. Jo širdį taip pat labai sujaudino Najino našlės sielvartas.