Kiekvienas toks žmogiškas veiksmas kartu yra ir Dievo veiksmas. „Kristuje kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė.“²⁶ Kristus yra Dievas, tapęs žmogumi – visapusiškai tobulu žmogumi. Per savo žmogišką prigimtį Jis rodo mums, kokia yra dieviškoji prigimtis.

Prisimindami šį žmogiškąjį Kristų, kuris visą gyvenimą praleido tarnaudamas žmonėms, Jo subtilumą, mes atrandame ne tik galimo žmogiško elgesio pavyzdį. Per Kristų mes atrandame Dievą. Visa, ką darė Kristus, turi transcendentinę vertę. Visa mums atskleidžia ir Dievo prigimtį, ir Jo meilę, meilę To, kuris mus sukūrė ir nori dalytis su mumis savo vidiniu gyvenimu. „Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man, ir jie laikėsi tavojo žodžio. Dabar jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš tavęs kyla.“²⁷ – šaukia Jėzus ilgoje evangelisto Jono aprašytoje maldoje.

Jėzaus santykiai su žmonėmis apima daug daugiau, negu išreiškia žodžiai arba išorinis žvilgsnis. Jėzus su visais elgiasi pagarbiai ir nori, kad jie sužinotų savo gyvenimo dieviškąją prasmę. Jėzus žino, kaip iš jų pareikalauti, kaip paskatinti žmones vykdyti savo pareigas. Jeigu paklausysime Jo, Jis atpratins mus nuo komforto ir konformizmo, padės pažinti triskart šventąjį Dievą. Jėzų jaudina alkis ir sielvartas, tačiau labiausiai Jį jaudina nežinojimas. „Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir Jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.“²⁸