Apmąstant dieviškojo pašaukimo didybę kyla pavojus pasidaryti pernelyg išdidžiam ir pasitikinčiam savimi. Jeigu taip atsitinka, reiškia klaidingai suprantame krikščioniškąją misiją. Tokia klaida trukdo suvokti, kad esame padaryti iš molio, jog esame tik apgailėtinos dulkės. Pamirštame, kad blogis egzistuoja ne tik mūsų aplinkoje, bet ir mumyse, giliai susisukęs lizdą mūsų širdyse, ir jis stumia mus į niekšiškumo ir egoizmo liūną. Tiktai Dievo malonė yra tvirta uola, o mes tesame smėlis, birus smėlis. Jeigu pažvelgsime į žmonijos istoriją arba į dabartinę pasaulio situaciją, bus liūdna pripažinti, kad po dvidešimties amžių tiek mažai žmonių skelbiasi esą krikščionys ir dar mažiau jų yra ištikimi savo pašaukimui. Prieš daugelį metų vienas geros širdies, bet netikintis žmogus, rodydamas į pasaulio žemėlapį, man tarė: „Pažiūrėk, kaip sužlugo Kristus. Tiek šimtmečių skelbia žmonėms savo mokymą ir štai rezultatas – krikščionių nebėra.“

Taip manančių nestinga ir šiomis dienomis. Tačiau Kristus nežlugo. Jo žodis ir Jo gyvenimas toliau turtina pasaulį. Kristaus darbas, Tėvo Jam patikėtas, toliau tęsiamas. Jo galia sklinda per istoriją, teikdama tikrąjį gyvenimą, ir „kai Jam bus visa pajungta, tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską Jam pajungęs, kad Dievas būtų viskas visame kame.“³²

Dievas nori, kad ir mes prisidėtume prie to darbo, kurį Jis atlieka pasaulyje. Jis panoro rizikuoti, suteikdamas mums laisvę. Kontempliuodamas Betliejuje gimusį Jėzų giliai susijaudinu. Juk tai bejėgis, gležnutis, negalintis pasipriešinti kūdikis. Dievas atsiduoda žmonėms, Jis prisiartina ir nusileidžia iki mūsų.

Jėzus Kristus „turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“³³. Dievas gerbia mūsų laisvę ir nusileidžia iki mūsų netobulumo, iki mūsų menkumo. Jis sutinka, kad dieviškieji lobiai būtų nešiojami molio induose, Jis leidžia mums juos pažinti ir Dievas nebijo savo galios maišyti su mūsų silpnybėmis.