Taigi mūsų tikėjimas turi būti gyvas. Jis turi leisti mums iš tikrųjų tikėti Dievą ir nuolatos kalbėti su Juo. Krikščioniškasis gyvenimas turėtų būti nuolatinė malda, siekis gyventi Dievo artumu nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto. Krikščionis niekada negali būti vienišas žmogus, nes jis gyvena nuolat bendraudamas su Dievu, esančiu šalia mūsų ir danguje.

Sine intermissione orate – be paliovos melskitės, įsako mums apaštalas³⁷. Ir Klemensas Aleksandrietis primena šį apaštališką priesaką: „Jis liepia mums garbinti ir šlovinti Žodį, kuris, kaip žinome, yra gelbėtojas ir karalius, o per Jį ir Tėvą, ne vien ypatingomis progomis, kaip daro kai kurie žmonės, tačiau per visą gyvenimą ir visais įmanomais būdais.“³⁸

Dirbdamas kasdienius darbus, stengdamasis nugalėti savanaudiškumą, džiaugdamasis miela draugyste su kitais žmonėmis, krikščionis turi iš naujo atrasti Dievą. Per Kristų ir bendraudamas su Šventąja Dvasia krikščionis gali pajusti Dievo Tėvo artumą. Jis praleidžia savo gyvenimą, siekdamas karalystės, kuri nėra iš šio pasaulio, bet kuri prasideda ir yra kuriama jau šiame pasaulyje.

Turime bendrauti su Kristumi per Žodį ir Duoną, per Eucharistiją ir maldą. Turime su Juo elgtis kaip su draugu, kaip su realiu, gyvu asmeniu – juk Jis yra prisikėlęs. „O kadangi šitas išlieka per amžius, Jis turi neatšaukiamą kunigystę. Todėl Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“³⁹, – skaitome laiške žydams.

Kristus, prisikėlęs Kristus, yra mūsų bendražygis ir draugas. Jis nėra tariamas ar šešėlinis bendražygis, bet toks, kurio buvimas užpildo visą mūsų gyvenimą ir įkvepia mus trokšti pasilikti su Juo amžinai. „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: ‚Ateik!‘ Ir kas girdi, teatsiliepia: ‚Ateik!‘ Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens. <...> Tas, kuris šitai liudija, sako: ‚Taip, aš veikiai ateinu!‘ Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!“⁴⁰