Liturgija dar kartą primena paskutinį Jėzaus gyvenimo tarp žmonių slėpinį – Jo žengimą į dangų. Daug dalykų atsitiko po mūsų Viešpaties gimimo Betliejuje. Suradome Jį prakartėlėje, šlovinamą piemenų ir išminčių; kontempliavome Jį ilgais ir kukliais darbo Nazarete metais; lydėjome Jį per visą Palestinos žemę, kai Jis skelbė žmonėms Dievo karalystę ir visiems darė gera. O vėliau, Jo kančios dienomis, kentėjome, matydami, kaip Jis yra apkaltinamas, žiauriai niekinamas ir su kokia neapykanta nukryžiuojamas.

Paskui liūdesys užleido vietą šviesiam prisikėlimo džiaugsmui. Koks aiškus ir tvirtas mūsų tikėjimo pagrindas! Jau nebeturėtume niekada abejoti. Tačiau galbūt mes, kaip ir apaštalai, tebesame silpni ir šią Kristaus žengimo į dangų dieną klausiame: „gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“¹ Ar dabar galime tikėtis, kad amžiams išnyks sumaištis ir visos mūsų silpnybės?

Viešpats, pakildamas į dangų, atsako. Kaip ir apaštalai, esame šiek tiek sumišę ir nuliūdę, kad Jis mus palieka. Iš tiesų nėra lengva priprasti prie fizinio Jėzaus nebuvimo. Su jauduliu primenu, kad iš meilės pertekliaus Jis, net ir pasitraukęs, pasiliko su mumis. Juk Jis įžengė į dangų, bet tuo pačiu metu atsidavė mums, tapdamas maistu Šventojoje Ostijoje. Ir vis dėlto mums stinga Jo žmogiškos kalbos, Jo elgesio, žvilgsnio, šypsenos, gera darymo. Norėtųsi vėl iš arti stebėti, kaip pavargęs po sunkios kelionės Jis sėdasi prie šulinio², kaip verkia dėl Lozoriaus³, kaip ilgai meldžiasi⁴, kaip gailisi minios⁵.

Visuomet atrodė logiška, kad švenčiausias Kristaus žmogiškumas turėtų pakilti iki Tėvo šlovės. Man tai visada teikė didelį džiaugsmą. Tačiau šioks toks liūdesys Žengimo į dangų dieną taip pat rodo meilę, kurią jaučiame Jėzui Kristui, mūsų Viešpačiui. Jis yra tobulas Dievas, tapęs tobulu žmogumi, su tokiu pat kūnu, kaip ir mūsų, su tokiu pat krauju, kaip ir mūsų. Ir vis dėlto Jis palieka mus ir pakyla į dangų. Kaipgi mums nesiilgėti Jo?