Pažvelkite. Atpirkimas buvo tobulai baigtas Jėzaus gėdingąja ir drauge šlovingąja mirtimi ant kryžiaus. Tai buvo žydams – „papiktinimas, pagonims – kvailystė“³⁵. Tačiau atpirkimas Dievo valia yra tęsiamas, kol išmuš mūsų Viešpaties valanda. Neįmanoma gyventi pagal Jėzaus Kristaus Širdį ir nesusivokti, kad, kaip ir Jis, esame pasiųsti peccatores salvos facere³⁶ – gelbėti visų nusidėjėlių, aiškiai suprasdami, jog pirmiausia mums patiems reikia kasdien vis labiau melsti Dievo gailestingumo. Šitaip puoselėjamas karštas troškimas bendradarbiauti su Kristumi Jo atpirkimo darbe, gelbėjant su Juo visas sielas, nes esame ir norime būti ipse Christus – pats Kristus, „kuris atidavė save kaip išpirką už visus“³⁷.

Mūsų laukia didis uždavinys. Negalime būti pasyvūs, nes Viešpats mums aiškiai pasakė: „Verskitės, kol sugrįšiu.“³⁸ Negalime sėdėti sudėję rankas, kol laukiame Viešpaties sugrįžimo, kol Jis ateis galutinai įvesti savo karalystės. Dievo karalystės plėtimas nėra tik oficiali Kristui atstovaujančių Bažnyčios narių, gavusių iš Jo šventųjų galių, užduotis. Vos autem estis Corpus Christi³⁹ – „Jūs taip pat esate Kristaus Kūnas“, – sako apaštalas, liepdamas iki galo vykdyti šį konkretų priesaką.

Tiek daug dar reikia nuveikti. Ar taip yra todėl, kad per dvidešimt šimtmečių nieko nepadaryta? Ne, per tuos du tūkstančius metų atlikta labai daug. Manau, būtų ir neobjektyvu, ir nesąžininga sumenkinti – kaip kartais linkstama – prieš mus gyvenusių žmonių triūsą. Per du tūkstančius metų nuveiktas didžiulis ir labai geras darbas. Kartais būdavo ir klaidų, ir grįžimo atgal, kaip pasitaiko ir šiandien. Buvo baimės ir drovumo, bet tuo pat metu netrūkdavo drąsos ir dosnumo. Žmonija nuolat atsinaujina. Kiekviena karta privalo iš naujo stengtis padėti žmonėms suvokti Dievo vaikų pašaukimo didingumą, mokyti juos vykdyti Dievo ir artimo meilės priesaką.