Kviečiai ir raugės

Dėstau jums ne savo paties mintis, bet Kristaus mokymą apie krikščionio idealą. Turėtumėte sutikti, kad krikščionis turi būti reiklus, kilnus ir patrauklus. Vis dėlto kas nors gali paklausti: „Ar įmanoma šitaip gyventi šiandienėje visuomenėje?“

Tiesa ta, kad Viešpats pašaukė mus tokiu metu, kai visi kalba apie taiką, o tos taikos nėra nei sielose, nei organizacijose, nei socialiniame gyvenime, nei tarp tautų. Nuolat kalbama apie lygybę ir demokratiją, o aplinkui daugėja uždarų ir griežtų kastų. Jis pašaukė mus tokiu metu, kai visi reikalauja tarpusavio supratimo, o jo nėra net tarp tų žmonių, kurie veikia su nuoširdžiu tikėjimu ir nori iš tikro mylėti. Nepamirškite, jog meilė labiau reiškiasi vienam kitą suprantant negu kažką duodant.

Gyvename tokiu laiku, kai fanatikai ar žmonės, nepajėgūs išklausyti kitokių argumentų, savo aukas kaltina žiaurumu ir agresyvumu. Viešpats pašaukė mus tokiu metu, kai girdime kalbas apie vienybę, bet neįmanoma įsivaizduoti didesnio dabartinio susiskaldymo tarp katalikų, jau nekalbant apskritai apie visus žmones.

Niekada nedarau politinių pastabų – tai ne mano darbas. Jeigu man, kunigui, reikėtų pavaizduoti dabartinę pasaulio situaciją, turėčiau prisiminti vieną mūsų Viešpaties palyginimą – būtent apie kviečius ir rauges. „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau.“⁴⁰ Situacija aiški: laukas derlingas ir sėklos geros, lauko Šeimininkas išbarstė sėklas tinkamu laiku ir gerai išmanydamas savo darbą. Jis net turi sargus, saugančius lauką. Jeigu paskui kviečiuose pridygsta raugių, tai todėl, kad žmonės nesugebėjo tinkamai saugoti kviečių, nes jie – ir ypač krikščionys – užmigo ir leido prisiartinti priešui.

Kai nerūpestingų tarnų Šeimininkas klausia, kodėl lauke priaugo raugių, atsakyti yra paprasta: inimicus homo hoc fecit⁴¹ – tai padarė priešas! Mes, krikščionys, turėjome budėti, kad gerieji Kūrėjo sumanymai šioje žemėje būtų puoselėjami. Tačiau mes miegojome (ach, ta nelemta tinginystė ir snaudulys!), o priešas su savo tarnais dirbo be atvangos. Pažvelkite, kaip gausiai prižėlė raugių, kaip gausiai jų visur prisėta!

Nesu pašauktas būti nelaimių pranašu. Šiais žodžiais neketinu kaišioti nuniokoto ir beviltiško tikrovės paveikslo. Nenoriu skųstis laikmečiu, kuriame esame Viešpaties Apvaizdos dėka. Mylime šį laikmetį, nes esame pakviesti būtent dabar siekti savo asmeninio šventumo. Todėl nepasiduosime niekur nevedančiai naiviai nostalgijai – pasaulis niekada nebuvo nors kiek geresnis. Jau pačioje Bažnyčios pradžioje, jos lopšyje, tais laikais, kai dar apaštalavo dvylika apaštalų, – jau nuo tada prasidėjo žiaurūs persekiojimai, kilo pirmosios erezijos, sklido melas ir nuo grandinės buvo paleista neapykanta.

Visgi negalime paneigti, jog blogis, rodos, ėmė klestėti. Raugės išdygo visoje žemė – šiame Dievo lauke, kuris yra ir Kristaus mums duotas palikimas. Raugės ne tik išdygo – jos jau viską gožia. Negalime apsigaudinėti nuolatinio ir negrįžtamo progreso mitu. Progresas, nukreiptas į kilnų tikslą, yra gėris, ir Dievas nori, kad jis vyktų. Tačiau žmonės, regis, daugiau linksta galvoti apie kitokį, klaidingą progresą, apakinantį daugelį. Ir todėl nebepajėgiame suprasti, kad dėl kai kurių savo veiksmų žmonija juda atgal ir praranda jau užkariautas teritorijas.

Tvirtinu, kad Viešpats skyrė mums šį pasaulį kaip palikimą. Mums privalu išlaikyti savo sielas ir protus budrius. Turime būti realistiški ir nepasiduoti pralaimėjimo nuotaikoms. Tiktai užkietėjusios sąžinės žmogus, dėl rutinos praradęs jautrumą arba paviršutiniško požiūrio atbukintas, gali nepastebėti pasaulyje blogio, kuris yra Dievo įžeidimas ir neretai nepataisoma žala sieloms. Turime būti optimistai, bet mūsų optimizmas turi kilti iš tikėjimo niekad nepralaiminčio Dievo galia, o ne dėl kokio nors žmogiško pasitenkinimo jausmo arba naivaus išankstinio nusiraminimo.