Skaitydami „Apaštalų darbuose“ apie Sekmines – tą dieną, kai Šventoji Dvasia ugnies liežuvių pavidalu nusileido ant Viešpaties mokinių, suvokiame, jog esame dalyviai didžiulės Dievo galios apraiškos, po kurios Bažnyčia ima tiesti kelią visų tautų link. Kristaus pergalė, pasiekta Jo klusnumu, auka ant kryžiaus ir prisikėlimu – Jo triumfu prieš mirtį ir nuodėmę – tą dieną aiškiai atsiskleidžia visu savo dieviškumu.

Mokiniai, Prisikėlusiojo šlovės liudininkai, buvo pripildyti Šventosios Dvasios galios. Jų protai ir širdys atsivėrė naujai šviesai. Iki tol jie sekė Kristų ir su tikėjimu priėmė Jo mokymą, bet ne visada pajėgė suvokti visą šio mokymo prasmę. Reikėjo, kad nužengtų tiesos Dvasia, padedanti mokiniams suprasti visus dalykus¹. Jie žinojo, kad tik Jėzus turi amžinojo gyvenimo žodžius ir buvo pasirengę Jį sekti bei atiduoti už Jį savo gyvybę. Visgi jie buvo silpni ir išbandymo valandą išsilakstė, palikdami Jį vieną. Per Sekmines visa tai jau buvo praeitis, nes Šventoji Dvasia, galybės Dvasia, pavertė juos tvirtais, stipriais ir ryžtingais vyrais. Apaštalų žodis galingai ir gyvai suskamba Jeruzalės gatvėse bei aikštėse.

Į miestą iš visų kraštų susirinkę vyrai ir moterys stebėdamiesi klausė: „Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis.“² Stebuklai, vykstantys jų akyse, verčia įdėmiai klausytis apaštalų žodžių. Pati Šventoji Dvasia, veikianti per Viešpaties mokinius, sujaudindavo klausytojų širdis ir palenkdavo jas tikėti. Šventasis Lukas pasakoja mums, jog po to, kai šventasis Petras žodžiu paskelbė apie Kristaus prisikėlimą, daugelis ten buvusiųjų ėjo prie jo klausdami: „Ką mums daryti, broliai?“, apaštalas jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.“ Ir, kaip pasakoja tekstas, tą dieną apie tris tūkstančius žmonių prisijungė prie Bažnyčios³.

Iškilmingas Šventosios Dvasios išsiliejimas per Sekmines nebuvo vienintelis Dvasios veiksmas. Vargu ar rastume „Apaštalų darbuose“ nors puslapį, kuriame nebūtų kalbama apie Dvasią ir Jos veikimą, apie tai, kaip Ji veda, nukreipia ir žadina ankstyvosios krikščioniškos bendruomenės gyvenimą bei įkvepia darbą. Tai Ji įkvepia šventajam Petrui žodžius⁴, stiprina mokinių tikėjimą⁵, sutvirtina pagonių atsivertimą⁶, pasiunčia Saulių ir Barnabą į tolimas šalis, kur jie atveria naujų kelių Jėzaus mokymui⁷. Žodžiu, visur jaučiame Jos buvimą ir veikimą.