Dievo galia ir žmonių silpnumas

Non est abbreviata manus Domini¹² – Viešpaties ranka nesutrumpėjo. Šiandien Dievas ne mažiau galingas nei kada nors anksčiau. Jo meilė žmogui nesumažėjo. Tikėjimas moko, kad visa kūrinija, žemės ir dangaus kūnų judėjimas, geri kūrinių darbai ir visa, kas yra pasiekta istorijoje, – trumpai tariant, viskas ateina iš Dievo ir į Jį krypsta.

Šventoji Dvasia gali veikti nepastebimai, nes Dievas neatskleidžia savųjų planų. Be to, nuodėmė sudrumsčia ir užtemdo dieviškųjų dovanų regėjimą. Visgi tikėjimas primena, jog Dievas visada veikia. Jis sukūrė mus ir palaiko mūsų egzistenciją, savo malone veda visą kūriniją į garbingą Dievo vaikų laisvę¹³.

Krikščioniškoji tradicija laikyseną Šventosios Dvasios atžvilgiu apibūdino vienu žodžiu: paklusnumas. Turime būti itin jautrūs Šventosios Dvasios veikimui: Jos dalijamoms dovanoms, Jos įsteigtiems judėjimams ir institucijoms, jausmams ir mūsų širdies įkvėpimams. Šventoji Dvasia įgyvendina Dievo darbus pasaulyje. Ji, kaip skaitome liturginiame himne, yra malonės teikėja, širdžių šviesa, sielos svečias, mūsų poilsis darbuose, mūsų paguoda liūdesyje. Be Jos pagalbos žmoguje nėra nieko tyra ir vertinga, nes Ji nuvalo, kas sutepta, gydo tai, kas sužeista, šildo tai, kas atšalę, pataiso tai, kas sugadinta. Ji plukdo žmones į saugų išgelbėjimo ir amžinojo džiaugsmo užutėkį¹⁴.

Tikėjimas Šventąja Dvasia turi būti visavertis. Jis nėra miglota Šventosios Dvasios buvimo šiame pasaulyje nuovoka, bet aiškiai matomas ir su dėkingumu priimamas ženklas – ypatingu būdu pripildyta Jos galios apraiška. Kai ateis Tiesos Dvasia, sako Viešpats, „Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“¹⁵. Dėl Kristaus nuopelnų Šventoji Dvasia pašventina mus.

Taigi negali būti tikėjimo Šventąja Dvasia, jeigu nėra tikėjimo Kristumi, Jo mokymu, Jo sakramentais, Jo Bažnyčia. Žmogus negali gyventi krikščionišku tikėjimu, tikrai tikėti Šventąja Dvasia, jeigu nemyli Bažnyčios ir nepasitiki Ja. Nuoseklus krikščionis, būdamas Bažnyčios sūnus, nesprendžia apie Ją vien iš išorės, neužsiima vien kai kurių Bažnyčios atstovų ydų ir trūkumų kritika. Negaliu nepriminti itin svarbaus ir gausaus dieviškojo Globėjo veikimo, kai kunigas, ant altoriaus aukodamas šventąsias Mišias, atnaujina Kalvarijos auką.