Mes, krikščionys, nešiojamės didįjį malonės lobį moliniuose induose¹⁶. Dievas patikėjo savo dovanas silpnai ir trapiai žmogiškai laisvei. Nors Dievas tikrai padeda, geidulingumas, patogumų pomėgis ir išdidumas neretai skatina mus atmesti Jo malonę ir pulti į nuodėmę. Daugiau kaip dvidešimt penkerius metus, kai kalbu „Tikiu į Dievą Tėvą“, patvirtindamas savo tikėjimą Bažnyčios dieviškumu, kartoju žodžius: „vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę“. Ir neretai dar priduriu: „nepaisant visko“. Kai užsiminus apie šį įprotį manęs paklausia, kodėl taip darau ir ką tai reiškia, atsakau: „Galvoju apie tavo ir savo nuodėmes.“

Nors tokia yra tikrovė, bet ji anaiptol nesuteikia teisės, žvelgiant išimtinai žmogišku žvilgsniu, nei smerkti, nei teisti Bažnyčios, nepaisyti Jos teologinio matmens. Juk nedera spręsti apie Bažnyčią vien remiantis didesniais ir mažesniais kai kurių krikščionių nuopelnais arba jų klaidomis. Toks vertinimas būtų labai paviršutiniškas. Bažnyčioje visų svarbiausia yra ne žmonių veikla, bet Dievo veikimas. Tarp mūsų esantis Kristus – štai kas yra Bažnyčia. Ji yra Dievas, kuris prisiartina prie žmonių ir juos gelbėja, kuris kviečia juos apreiškimu ir šventina savo malone, kuris palaiko nuolatine pagalba didesniuose ir mažesniuose kasdienio gyvenimo mūšiuose.

Gal vieną dieną neteksime pasitikėjimo kitais žmonėmis, gal būsime priversti pernelyg nepasikliauti netgi savimi, gal kiekvieną dieną baigsime tikros ir nuoširdžios atgailos aktu – mea culpa. Tačiau abejoti Bažnyčia neturime teisės. Abejoti Jos dieviška kilme, Jos mokymo ir mus gelbstinčių sakramentų veiksmingumu – tai tolygu nepasitikėti pačiu Dievu, tolygu netikėti Šventosios Dvasios veikimo tikrumu.

„Prieš Kristaus nukryžiavimą, – rašo šventasis Jonas Auksaburnis, – nebuvo jokio susitaikymo. Ir kol nebuvo susitaikymo, Šventoji Dvasia nebuvo siunčiama. Šventosios Dvasios nebuvimas buvo Dievo pykčio ženklas. Dabar, kai matote Ją visoje pilnatvėje, neabejokite susitaikymu. O jeigu žmonės paklaustų, kur yra Šventoji Dvasia dabar? Buvo galima kalbėti apie Jos buvimą, kai vyko stebuklai, kai mirusieji buvo prikeliami ir raupsuotieji pagydomi. Tačiau kaip mums įsitikinti, kad Ji iš tikrųjų yra čia ir dabar? Nesijaudinkite. Aš jums įrodysiu, kad Šventoji Dvasia yra tarp mūsų ir dabar <...> Jeigu nebūtų Šventosios Dvasios, mes nesugebėtume pasakyti: ‚Jėzus yra Viešpats‘,– nes nei vienas negali Jėzaus pavadinti Viešpačiu, jei Šventoji Dvasia nepaskatina (1 Kor 12, 13). Jeigu nebūtų Šventosios Dvasios, mes nepajėgtume pasitikėdami melstis. Nes kai meldžiamės, mes sakome: ‚Tėve mūsų, kuris esi danguje‘ (Mt 6, 9). Jeigu nebūtų Šventosios Dvasios, mes negalėtume Dievo pavadinti savo Tėvu. Iš kur mes tai žinome? Todėl, kad apaštalas moko mus: ‚O kadangi esate įsūniai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: Aba, Tėve!‘“(Gal 4, 6). Kai Dievą vadinate Tėvu, prisiminkite, kad tai Dvasia savo veikimu jūsų sieloje davė jums šitą maldą. Jeigu Šventoji Dvasia nesireikštų, Bažnyčioje nesurastume nei išminties, nei žinojimo žodžio, nes parašyta: ‚Dvasia suteikia išminties žodį‘ (1 Kor 12, 8). Jeigu Šventoji Dvasia nedalyvautų, Bažnyčia neegzistuotų. Tačiau Bažnyčia egzistuoja, taigi nėra abejonės dėl Šventosios Dvasios buvimo.“¹⁷

Nepaisant visų pasitaikančių žmogiškų trūkumų, tvirtinu, jog Bažnyčia yra Dievo buvimo pasaulyje ženklas ir tam tikra prasme – nors ne taip griežtai, kaip Bažnyčios nusakytu septynių Naujojo Įstatymo sakramentų požiūriu, – universalus sakramentas. Būti krikščioniu reiškia būti atgimusiam iš Dievo ir pasiųstam žmonėms skelbti išgelbėjimo naujienos. Jeigu turėtume tvirtą ir gyvą tikėjimą, jeigu drąsiai skelbtume Kristų kitiems, savo akimis pamatytume vykstant tokius pačius stebuklus, kaip ir apaštalų laikais.

Aklieji žmonės, praradę gebėjimą žvelgti į dangų ir kontempliuoti nuostabius Dievo darbus, šiandien irgi atgauna regėjimą. Luoši ir raiši, supančioti savo aistrų ir nustoję mylėti, atgauna laisvę. Kurtieji, nenorėję girdėti ir pažinti Dievo, atgauna klausą. Nebyliai, nenorėję pripažinti savo nuosmukio, pradeda kalbėti. O dėl nuodėmės mirusieji prisikelia naujam gyvenimui. Dar kartą matome, kad „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją“¹⁸. Kaip ir pirmieji krikščionys, džiūgaujame, gėrėdamiesi Šventosios Dvasios galia ir Jos veikimo vaisiais, pasireiškiančiais kūrinių protuose bei jų valioje.