Viena Šventosios Dvasios dovana yra ypač reikalinga visiems krikščionims. Tai išminties dovana. Ji padeda pažinti Dievą ir džiaugtis Jo buvimu, suteikia perspektyvą, įgalinančią teisingai vertinti šio gyvenimo situacijas bei įvykius. Jeigu tikėjimas būtų nuoseklus, dairydamiesi aplinkui ir kontempliuodami pasaulį bei jo istoriją, neišvengtume jausmų, pripildžiusių Jėzaus Širdį: „Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“²¹. Netiesa, kad krikščionis nemato ir nesidžiaugia tuo, kas žmonijoje yra gera, jog išvis nesiekia žemiškų troškimų ir idealų įkūnijimo. Priešingai, krikščionis dalyvauja žemiškoje kūryboje ypatingu būdu, nes sielos gelmėse jaučia dievišką įkvėpimą kurti.

Taigi krikščioniškas tikėjimas neišsklaido gero ūpo ir neatmeta kilnių sielos įkvėpimų, priešingai – jis ugdo juos, pabrėždamas tikrąją prasmę. Egzistuojame ne tam, kad tiesiog siektume bet kokios laimės. Esame pašaukti į paties Dievo artumą, kad pažintume ir mylėtume Dievą Tėvą, Dievą Sūnų ir Dievą Šventąją Dvasią, kad ta pačia vieno Dievo trijuose dieviškuose Asmenyse meile mylėtume angelus ir visus žmones.

Štai didžioji krikščioniško tikėjimo drąsa: turime skelbti žmogiškosios prigimties vertę ir jos didybę, tvirtinti, jog esame sukurti tam, kad per malonę, kuri kelia mus į antgamtinį lygmenį, pasiektume Dievo vaikų orumą. Ši drąsa nebūtų įmanoma, jeigu nesiremtume Dievo Tėvo gelbstinčiuoju sprendimu, kurį Kristus patvirtino savo krauju, o Šventoji Dvasia – savo nuolatiniu veikimu.

Turime gyventi tikėjimu. Turime augti tikėjimu taip, kad šis vieno Rytų Bažnyčios Tėvų krikščionio apibūdinimas tiktų ir mums: „Taip, kaip permatomi kristaliniai kūnai, gavę šviesos spindulį, ima žėrėti ir šviesti, taip ir sielos, nušviestos Šventosios Dvasios, turi tapti dvasingos ir nešti kitiems malonės šviesą. Iš Šventosios Dvasios sužinome būsimus įvykius, suprantame slėpinius ir paslėptas tiesas, gauname ypatingų sugebėjimų ir dangaus pilietystę, kalbamės su angelais. Iš Jos kyla niekad nesibaigiantis džiaugsmas, nuolatinis buvimas Dieve, panašumas į Dievą ir visų tauriausia būsena – susitapatinimas su Dievu.“²²

Ypatingo Dievo vaikų orumo suvokimas yra suderinamas su nuolankumu. Dievo vaikais tapome per Jo malonę. Tad išsigelbėjame ne savo jėgomis ir ne patys sau suteikiame gyvybę, bet visa tai yra Dievo malonė. Šios tiesos niekada negalime pamiršti. Jeigu pamirštume, mūsų gyvenimo sudievinimas būtų iškreiptas ir pavirstų savęs išaukštinimu, didžiausia įmanoma puikybe. Anksčiau ar vėliau šitai lemtų dvasinio gyvenimo nuopuolį, nes susidurtume su savo silpnumu ir skurdu.

„Ar drįsiu sakyti ‚Aš esu šventas‘? – klausia šventasis Augustinas. – Jeigu ‚šventu‘ laikysime tokį, kuris šventina kitus, o jam pačiam nereikia pagalbos tapti šventam, tai bus melas ir visiška puikybė. Jeigu ‚šventuoju‘ laikysime tą, kuris yra sukurtas būti šventu žmogumi, kaip skaitome „Kunigų knygoje“ (‚Tu būsi šventas, nes aš Dievas, esu šventas‘), tada visas Kristaus Kūnas iki paskutinio žemėje gyvo žmogaus gali drąsiai tarti, ‚aš esu šventas‘ nuo galvos iki kojų.“²³

Mylėkite trečiąjį Švenčiausiosios Trejybės Asmenį. Savo būties gelmėje įsiklausykite į Jo dieviškus padrąsinimus arba į Jo priekaištus. Eikite per žemę šviesoje, liejamoje į jūsų sielas. Ir vilties Dievas tepripildo jus ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe ši viltis augtų mumyse kiekvieną dieną vis labiau ir labiau²⁴.