Antroje vietoje yra maldos gyvenimas, nes krikščioniškas atsidavimas, paklusnumas ir romumas gimsta iš meilės ir į meilę veda. O meilė skatina bendrystę, pokalbį ir draugystę. Krikščioniškasis gyvenimas reikalauja nuolatinio dialogo su Dievu, vienu trijuose Asmenyse – būtent į tokį artumą ir veda Šventoji Dvasia. „Kas iš žmonių pažįsta žmogaus mintis, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia.“³¹ Jeigu palaikysime nuolatinį ryšį su Šventąja Dvasia, patys tapsime dvasingi, suvoksime, kad esame Kristaus broliai bei Dievo vaikai ir niekad nedvejodami kreipsimės į Jį kaip į savo Tėvą³².

Išsiugdykime įprotį nuolat kalbėtis su Šventąja Dvasia, darančia mus šventesnius. Pasitikėkime Ja, prašykime Jos pagalbos, jauskime Jos artumą. Šitaip plėsis mūsų varginga širdis, šitaip labiau mylėsime Dievą, o per Jį – ir visus Jo kūrinius. Šitaip savo gyvenime atkursime galutinę Apokalipsės sceną, kurioje dvasia ir sužadėtinė, Šventoji Dvasia ir Bažnyčia – visi krikščionys – šaukia Jėzų Kristų ateiti ir pasilikti per amžius³³.