Trečioje vietoje svarbu vienybė su Kryžiumi, nes Kristaus gyvenime kelias į Prisikėlimą ir Sekmines ėjo per Kalvariją. Tokios sekos turi laikytis kiekvienas krikščionis. Kaip sako šventasis Paulius, „Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su Juo kenčiame, kad su Juo būtume pagerbti“³⁴. Šventoji Dvasia ateina pas mus kaip kryžiaus vaisius, kaip mūsų visiško atsidavimo Dievui padarinys, kaip vien Jo garbės siekimas, visiškai išsižadant savęs.

Tik tada, kai malonei ištikimas žmogus, dėl Dievo meilės atsisakęs savęs, realiai išsivadavęs iš bet kokio savanaudiškumo ir netikro žmogiško saugumo, apsisprendžia kryžių paversti savo sielos centru, tik tada, kai žmogus iš tikro gyvena tikėjimu, jis gauna didžiosios liepsnos pilnatvę, didžią šviesą, didžią Šventosios Dvasios paguodą.

Būtent tuomet siela pradeda jausti Kristaus iškovotą laisvę ir ramybę³⁵, pasiekiančią mus per Šventosios Dvasios malonę. „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.“³⁶ „O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė.“³⁷