Gegužės pradžioje, žvelgdami į pasaulį ir į Dievo tautą¹, matome, kaip daugybė senų ir naujų papročių skatina pamaldumą Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Svarbiausia, jog neblėsta meilės dvasia, su kuria šie papročiai praktikuojami.

Labai džiugu, kad atsidavimas Mergelei Marijai visada gyvas ir žadina krikščionių sielose antgamtinį troškimą veikti kaip domestici Dei – kaip Dievo šeimos namiškiai².

Tikriausiai ir jūs, matydami, kaip daugelis krikščionių įvairiais būdais išreiškia Švenčiausiajai Mergelei Marijai savo švelnius jausmus, dar labiau jaučiatės Bažnyčios nariais ir darotės artimesni savo broliams ir seserims. Gegužė – tai tarsi dar vienas šeimos susitikimas, kai suaugę, gyvenimo išblaškyti vaikai per šeimynines šventes sugrįžta pas savo motiną. Ir jeigu jie net anksčiau kartais susibardavo, tai susitikimo dieną viskas kitaip – jie jaučia ir išgyvena bendrystę, dalijasi meile.

Marija nuolatos stato Bažnyčią, ją suvienija ir išlaiko. Sunku būtų iš tikrųjų garbinti Švenčiausiąją Mergelę ir tuo pat metu nejausti kitų Mistinio Kūno narių artumos bei didesnės vienybės su matoma galva – Popiežiumi. Štai kodėl mėgstu kartoti: omnes cum Petro ad Iesum per Mariam! – visi su Petru pas Jėzų per Mariją! Jausdamiesi Bažnyčios dalimi ir pakviesti susivienyti su savo tikėjimo broliais, giliau suprantame, jog visi esame broliai ir seserys, nes juk Bažnyčia yra Kristaus siunčiama visiems žmonėms ir visoms žemės tautoms³.

Tiek mano, tiek ir jūsų patirtis leidžia patvirtinti tai, ką sakau, – juk visi ne kartą esame patyrę nuoširdaus atsidavimo mūsų Motinai antgamtinį veiksmingumą. Kiekvienas galėtume papasakoti daugybę dalykų. Ir aš taip pat. Prisimenu, 1935 metais kaip piligrimas lankiausi vienoje Ispanijos šventykloje Kastilijoje. Tai buvo Sonsolės Mergelės Marijos šventovė.

Tai nebuvo įprasta piligriminė kelionė: nebuvo jokio triukšmo ar įmantrybių, keliavome tik trise. Gerbiu ir myliu viešą pamaldumo raišką, tačiau turiu pripažinti – esu labiau linkęs intymiau rodyti meilę Marijai, vienas aplankydamas kurią nors jos šventovę arba tik keliese.

Per tą apsilankymą Sonsolės šventovėje sužinojau tenykščio pamaldumo Marijai kilmę. Nors tai ir nėra labai svarbus dalykas, bet jis parodo, kaip sūniškai to krašto žmonės yra atsidavę Marijai. Kovų tarp krikščionių ir musulmonų Ispanijoje metu buvo paslėpta statula, o po daugelio metų ją surado piemenys. Pasak padavimo, pamatę Marijos statulą, piemenys sušuko: „Kokios nuostabios akys – jos tarsi dvi saulės!“ (žr. ispaniškai: son soles).