Jėzaus kelionės žemėje dieviškoji prasmė

Visada, sakydamas pamokslą prie prakartėlės, stengiuosi matyti Kristų, mūsų Viešpatį, kaip kūdikį suvystytą į vystyklus ir gulintį ėdžiose ant šiaudų. Nors Jis tėra dar nemokantis kalbėti Vaikas, priimu Jį kaip Išminčių ir Mokytoją. Reikia į Jį šitaip žvelgti, nes turiu iš Jo mokytis. O kad iš Jo mokytumės, turime stengtis pažinti Jo gyvenimą, tai yra skaityti šventąją Evangeliją ir apmąstyti Naujojo Testamento scenas, kad suprastume Jėzaus kelionės žemėje dieviškąją prasmę.

Savo gyvenimu turime pakartoti Kristaus gyvenimą. Reikia pažinti Jėzų, skaitant ir mąstant Šventąjį Raštą, taip pat meldžiantis priešais prakartėlę, kaip ir darome dabar. Turime įsiminti Jėzaus pamokymus nuo pat pirmos akimirkos, kai Jis pažvelgė į šią palaimintąją žmonių žemę.

Jėzus, augdamas ir gyvendamas taip, kaip ir mes, atskleidžia mums, kad žmogiškoji egzistencija ir bet kuri, net paprasčiausia žmogiškoji veikla turi dieviškąją dimensiją ir prasmę. Nors ir ilgai mąstytume apie tai, kad didžiąją gyvenimo dalį, maždaug trisdešimt metų Jėzus praleido uždarai, paprastoje brolybėje su žmonėmis, vis viena nepaliaukime stebėtis. Jis gyveno tarsi šešėlyje, bet šis Jo gyvenimo periodas švyti it saulės šviesa. Jis nušviečia mūsų dienas ir pripildo jas savitos prasmės, nes esame paprasti krikščionys, gyvenantys paprastą gyvenimą, kaip ir milijonai kitų žmonių visame pasaulyje.

Jėzus trisdešimt metų gyveno kaip fabri filius⁶ – dailidės sūnus. Paskui sekė trys viešojo gyvenimo metai, praleisti triukšmingoje minioje. Žmonės buvo nustebinti: „Kas jis?“ – klausė jie. – „Kur jis viso šito išmoko?“ Nes jis buvo toks, kaip ir jie, gyveno drauge su paprastais savo krašto žmonėmis. Jis buvo faber, filius Mariae⁷ – dailidė, Marijos sūnus. Ir Jis buvo Dievas. Jis siekė išgelbėti žmoniją ir „patraukti visus prie savęs“⁸.