Šventojo Rašto tekstai leidžia išvysti mūsų Karalienę, Jėzaus Motiną, žingsnis po žingsnio sekančią savo Sūnų, turinčią savo vietą Jo atpirkimo misijoje, drauge su Juo džiūgaujančią ir kenčiančią, mylinčią tuos, kuriuos myli Jėzus, ir visus aplink save apgaubiančią motiniška globa.

Prisiminkime kad ir Kanos vestuves. Vienose triukšmingose kaimo vestuvėse, kuriose dalyvavo daugybė žmonių iš įvairių miestelių, Marija pastebi, jog ta gausybė svečių nebeturi vyno. Ji vienintelė iš karto tai pastebėjo⁶. Kokios artimos mums atrodo šios Kristaus gyvenimo scenos! Dievo didybė pasireiškia paprastuose dalykuose, per kasdienius įvykius. Moteriai, akylai namų šeimininkei, natūralu pastebėti, jog kažko trūksta, natūralu rūpintis mažais dalykais, darančiais žmonių gyvenimą mielą. Būtent šitaip elgėsi Marija.

Atkreipkite dėmesį, kad būtent Jonas papasakoja Kanos istoriją. Jis vienintelis iš evangelistų aprašė šį motiniško rūpesčio pavyzdį. Šventasis Jonas nori parodyti, jog Marija dalyvavo ir Viešpaties viešojo gyvenimo pradžioje. Kaip šis apaštalas vertino Mariją! Jėzus žinojo, kam patikėti savo Motiną – mokiniui, kuris ją mylėjo, kuris išmoko ją suprasti ir mylėti kaip savo paties motiną.

Dabar peržvelkime dienas, kurios sekė tarp Jėzaus dangun žengimo ir Sekminių. Mokiniai, pilni tikėjimo dėl Kristaus prisikėlimo šlovės ir noriai laukiantys pažadėtosios Šventosios Dvasios, norėjo būti kartu. Ir štai matome juos cum Maria matre Iesu – su Jėzaus motina Marija⁷. Mokinių malda lydi Marijos maldą: tai vieningos šeimos malda.

Šį faktą perteikė evangelistas Lukas, išsamiausiai aprašęs Jėzaus vaikystę. Evangelistas norėjo padėti mums suprasti, jog Marija, lygiai taip, kaip ir turėdama išskirtinį vaidmenį Dievo Žodžiui įsikūnijant, taip glaudžiai buvo įtraukta ir į Bažnyčios – Kristaus Kūno – gyvavimo pradžią.

Nuo pat Bažnyčios pradžios visi krikščionys, siekiantys Dievo meilės – meilės, atsiskleidusios ir įsikūnijusios Jėzuje Kristuje – susitiko su švenčiausiąja Mergele Marija ir įvairiais būdais patyrė Jos motinišką globą. Ją tikrai galima pavadinti visų krikščionių Motina. Apie tai šventasis Augustinas rašo labai aiškiai: „Savo dieviškąja meile Ji prisideda prie dvasinio tikinčiųjų gimimo Bažnyčioje, o pagal kūną Ji tikrai yra tos Bažnyčios narių galvos Motina.“⁸

Taigi nenuostabu, kad vienas iš seniausių atsidavimo Marijai liudijimų yra pasitikėjimo kupina malda: „Tavo apgynimo šaukiamės, šventoji Dievo Gimdytoja! Mūsų maldų neatmeski mūsų reikaluose, bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk, Mergele garbingoji ir palaimintoji.“⁹