Bendrauti su Švenčiausiąja Mergele Marija

Bendrauti su Dievo Motina, esančia ir mūsų Motina, norisi labai spontaniškai ir natūraliai. Kreipiamės į Ją kaip į gyvą asmenį, nes mirtis Jos nenugalėjo: Ji kūnu ir siela yra pas Dievą Tėvą, pas savo Sūnų, pas Šventąją Dvasią.

Jeigu norime suprasti Marijos vaidmenį krikščioniškame gyvenime, jeigu norime jaustis arti Jos, su sūnišku švelnumu ieškoti Jos mielos artumos, nereikia per daug giliai protauti, nes niekada nepajėgsime perprasti Jos dieviškosios motinystės paslapties gelmės.

Katalikų tikėjimo požiūriu, Marija yra ypatingas Dievo meilės ženklas. Dievas jau dabar mus vadina savo draugais; Jo malonė veikia mumyse – išgelbėdama mus iš nuodėmių – ir, nepaisant to, kad tebesame apgailėtinas purvas, suteikia mums jėgų atspindėti Kristaus veidą. Nesame kokie nors sudužusio laivo keleiviai, kuriuos Dievas pažadėjo išgelbėti – Jo dieviškasis gelbėjimo veiksmas jau vyksta mumyse. Santykiuose su Dievu nesame aklieji, besiilgintys šviesos ir sielvartingai raudantys tamsoje, bet esame vaikai, žinantys, kad Tėvas mus tikrai myli.

Marija byloja apie šią šilumą, pasitikėjimą ir saugumą. Štai kodėl Jos vardas suvirpina pačias širdies gelmes. Ryšys su savo motina gali padėti bendrauti su Marija, Švelniojo Vardo Karaliene. Turime mylėti Dievą taip pat nuoširdžiai, kaip mylime savo tėvus, savo brolius ir seseris, kitus šeimos narius, savo drauges bei draugus. Neturime kitos širdies. Ir šita pačia širdimi privalome mylėti Mariją.

O kaipgi sūnus ar dukra bendrauja su savo motina? Žinoma, įvairiausiais būdais, bet visada meiliai ir su pasitikėjimu. Skirtingą meilės raišką nulemia pats gyvenimas. Meilė motinai visada reiškiama per nuoširdžius šeimos gyvenimo papročius, smulkias kasdienines detales, kurios būtinos, kad vaikas galėtų parodyti savo švelnumą motinai, ir kurių motina kartais pasigenda. Tai labai paprasti dalykai: bučinys ar švelnus apkabinimas kur nors išvykstant arba grįžtant namo, simbolinė dovanėlė, keletas šiltų žodžių.

Šitaip sūniško pamaldumo išraiškos sukonkretina mūsų bendravimą su dangiškąja Motina. Daugelis krikščionių yra įpratę nešioti škaplierių arba tiesiog žvilgsniu ar mintimi (žodžiai čia ir nebūtini) pasveikinti Jos paveikslus, kabančius visuose krikščioniškuose namuose ir daugelyje viešų vietų. Kai kurie pamaldžiai kalba nuostabią Šventojo Rožinio maldą, padedančią išgyventi pagrindinius Viešpaties gyvenimo įvykius. Jie nepavargsta kartoti tų pačių žodžių, nes mylintys žmonės nesibodi kartotis. Kai kurie krikščionys Marijai skiria vieną savaitės dieną – šeštadienį, kaip šiandien, kai susirinkom – ir specialiai Jai paaukoja kokią nors mažytę smulkmeną ar giliau apmąsto Jos dievišką motinystę.

Yra daugybė kitų pamaldumo Marijai formų, kurių nėra jokio reikalo čia minėti. Kiekvienam krikščioniui nebūtina išgyventi jas visas. Augti antgamtiškai nereiškia tik kaupti vienokias ar kitokias pamaldumo praktikas. Tačiau nepraktikuojant nė vienos iš jų, taigi kaip nors regimai neišreiškiant savo meilės Marijai, neįmanoma patirti tikėjimo pilnatvės.

Tie, kurie mano, kad pamaldumo išraiškos mūsų Karalienei jau yra praeities dalykas, rodos, pamiršo jų gilią krikščioniškąją prasmę. Jie, regis, pamiršo šaltinį: tikėjimą gelbėjančia Dievo Tėvo valia; meilę Dievui Sūnui, kuris iš tikro tapo žmogumi ir gimė iš moters; pasitikėjimą Dievu Šventąja Dvasia, kuri pašventina mus savo malone. Juk pats Dievas mums atsiuntė Mariją ir neturime teisės Jos atmesti. Atvirkščiai – turime eiti pas Ją, sūniškai mylėdami ir džiaugdamiesi.