Ieškodami Marijos, jūs rasite Jėzų. Ir dar daugiau sužinosite, kas vyksta Dievo širdyje, kai Jis nusižemina ir atsisako savo galios ir didybės, prisiimdamas tarno išvaizdą¹². Kalbant žmogiškai, galėtume pasakyti, jog Dievas „persistengia“, daro daug daugiau, negu kad reikia mums išgelbėti. Vienintelis būdas išmatuoti tai, ką Jis daro, yra pasakyti, kad tai neišmatuojama; tai kyla iš meilės beprotybės, verčiančios Jį prisiimti mūsų kūną ir nešti mūsų nuodėmių naštą.

Kaip galima tai suprasti, kaip suvokti Dievo meilės didybę ir patiems neišprotėti iš meilės? Turime leisti šioms tiesoms pripildyti savo sielą, kad jos perkeistų mūsų gyvenimą. Dievas myli mus! Visagalis Dangaus ir Žemės kūrėjas mus myli.

Dievui svarbūs net menkiausi savo kūrinių gyvenimo įvykiai – jūsų ir mano reikalai. Ir Jis šaukia kiekvieną vardu¹³. Šis tikėjimo teikiamas tikrumas viską nušviečia nauja šviesa. Ir viskas, nors lieka kaip buvę, kartu atsiskleidžia kaip Dievo meilės išraiška.

Mūsų gyvenimas tampa nuolat besitęsiančia malda, prisipildo geros nuotaikos ir nesibaigiančios ramybės. Jis tampa nuolatiniu, visą parą trunkančiu padėkos aktu. „Mano siela šlovina Viešpatį, – giedojo Marija, – mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats.“¹⁴

Galime pritarti ir mėgdžioti šią Marijos maldą. Kaip ir Ji, jaučiame begalinį troškimą giedoti, skelbti Dievo stebuklus, kad visa žmonija ir kūrinija galėtų džiaugtis su mumis.