Keliaudami į anksčiau minėtą Sonsolės šventyklą praėjome keletą kviečių laukų. Kviečiai blizgėjo, banguodami vėjyje, ir prisiminiau Evangelijos vietą, kai Jėzus tarė savo mokiniams: „Argi jūs nesakote: ,Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis?‘ Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai.“¹⁶ Ir dar kartą suvokiau, jog mūsų Viešpats norėjo į mūsų širdis įdiegti tokį patį didžiulį troškimą, kokį jautė ir savojoje. Tada pasukau nuo kelio nusiskinti atminimui keletą grūdų varpų.

Turime atsimerkę apsižvalgyti aplink ir atpažinti, kaip per kitus žmones Dievas kviečia mus. Mums nevalia nusisukti nuo kitų ir pasilikti savo mažyčiame pasaulėlyje. Jėzus taip negyveno. Evangelijose dažnai kalbama apie Jo gailestingumą, Jo sugebėjimą jausti kitų liūdesį ir atsiliepti į jų poreikius. Jis nuramino našlę Najine¹⁷, verkė dėl Lozoriaus mirties¹⁸, užjautė Jį sekusias minias, kurios neturėjo ko valgyti¹⁹, Jis ypač gailėjosi nusidėjėlių, kurie gyveno, nepažindami nei šviesos, nei tiesos. „Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir Jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.“²⁰

Kai tikrai tampame Marijos vaikais, persiimame šiuo Viešpaties požiūriu, o mūsų širdys pasidaro gailestingesnės. Tuomet mums liūdna dėl kitų žmonių kančių, abejonių, vienatvės, liūdesio ir skausmo. Tuomet jaučiame neatidėliotiną norą jiems, mūsų broliams, padėti, kalbėti apie Marijos motinišką globą, apie Dievą, kurį jie galėtų laikyti savo Tėvu.