Kaip ir kitus Jėzaus gyvenimo įvykius, taip ir neviešąjį Jo gyvenimą turėtume kontempliuoti pakiliai. Reikia pripažinti, jog tai savaime yra Viešpaties kvietimas atsikratyti savanaudiškumo ir lengvų patogumų. Viešpats supranta mūsų ribotumą, mūsų individualizmą ir tuščias ambicijas. Jis supranta, kaip sunku mums pamiršti save ir tarnauti kitiems. Jis labai gerai žino, ką reiškia nesulaukti meilės ir patirti iš tų, kurie sakosi Juo seką, iš tikrųjų sekant tik puse širdies. Tiesiog prisiminkite evangelistų atpasakotas sukrečiančias scenas, iš kurių matyti, kad apaštalai yra kupini pasaulietiškų ambicijų ir grynai žmogiškų planų. Ir vis dėlto Jėzus pasirinko juos. Jis laiko juos arti savęs ir patiki jiems iš Tėvo gautąją misiją.

Jis šaukia mus ir klausia mūsų taip pat, kaip ir Jokūbo su Jonu: potestis bibere calicem, quem ego bibiturus sum?⁹ Ar galite gerti taurę – taurę, kuri reiškia visišką atsidavimą Tėvo valiai, – kurią aš gersiu? Possumus!¹⁰ – Galime! Mes pasirengę! – atsakė Jonas su Jokūbu. Ar iš tikrųjų esame pasirengę visame kame vykdyti mūsų Dievo Tėvo valią? Ar atidavėme savo Viešpačiui visą širdį? Ar nebesame prisirišę prie savęs, savo interesų, patogumų ir savimeilės? Ar neliko mūsų gyvenime kažko, ko neapimtų krikščioniškumas, kas trukdytų skaistinti save? Šiandien turime galimybę viską ištaisyti.

Tačiau visų pirma turime būti įsitikinę, kad Jėzus užduoda šiuos klausimus mums asmeniškai. Tai Jis viso to klausia, ne aš. Nedrįsčiau to klausti net savęs. Pratęsiu savo maldą balsu, o kiekvienas iš mūsų savo širdyje teprisipažįsta Viešpačiui: „Viešpatie, koks bevertis esu, koks bailys aš buvau daugybę kartų! Kiek klaidų dariau dar kartą ir dar kartą“. Galime žengti dar toliau sakydami: „Kaip gerai, Viešpatie, kad savo ranka Tu sulaikei mane, nes galėjau pridaryti baisiausių dalykų. Neapleisk manęs, nepalik manęs, elkis su manimi kaip su mažu vaiku. Noriu būti stiprus, drąsus ir doras. Tačiau Tu turi man padėti. Aš esu trapi būtybė. Paimk mane už rankos, Viešpatie, ir tegul Tavo Motina būna šalia, saugodama mane.“ Taigi, possumus! Galime, sugebėsime sekti Tavo pavyzdžiu.

Nėra per daug įžūlu sakyti possumus! Jėzus Kristus moko šio dieviško kelio ir nori, kad juo žengtume, nes Jis jį sužmogino ir padarė jį pasiekiamą mums, silpniems žmonėms. Štai kodėl Jis ir pats taip nusižemino. „Štai priežastis, dėl kurios Jis nusilenkė prisiimdamas vergo pavidalą; Jis, Viešpats, kaip Dievas lygus savo Tėvui, nusilenkė ne didybe ir galia, bet gerumu ir gailestingumu.“¹¹

Dievo gerumas nori palengvinti mums šį kelią. Neatmeskime Jėzaus kvietimo, nesakykime jam „ne“, nelikime kurti. Nėra jokio pasiteisinimo, negalime toliau manyti nesugebą. Jis mums tai parodė savo pavyzdžiu. „Todėl, mano broliai, aš prašau visa širdimi, nepalikite šio brangaus pavyzdžio nepastebėto, bet sekite Juo ir atnaujinkite sielos dvasią.“¹²